BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vienaragių kraujas.

Garuojanti kava. Visada sugeba prabudinti smegenis išvaikyti miegus ir slogias mintis. Turiu skubėt, daug darbų laukia. Gurkšnis kavos ir per kūną nubėgantys šiurpuliukai, primenantys  vakar natį mano kūną glosčiusias rankas.

Nepraeina nei dvidešimt minučių, aš jau kitam miesto gale. Įsukus į kiemą, mašina pasistatau prie to keisto medžio, kurį seniai reikejo nupjaut,  ir taip jau keletą metų, tas pats ritualas. Žengiu į vidų, pasitinka labai puikiai pažįstamas kvapas, spiritas susimaišęs su formalinu ir dezinfekciniu skysčiu. Seniau tas kvapas erzindavo, maniau, kad nesugebėsiu priprasti, bet nustebinau pati save, dabar  tai tapo sava ir labai puikiai pažįstama, kaip ir kiekvienas kampelis, kiekvienas įrankis, kiekvienas buteliukas. Net ir šaltis savotiškai pradėjo patikti. Atrodo net blaiviau gali mąstyti.

Sudrimbu į kėdę. Šiandien tuščia visi kažkur išsilakstę. O man nerūpi. Kolega sėdintis prie gretimo stalo, kažką sumurma, pašaipiu žvilgsniu nuliejęs, atnešęs įbrunka dar vieną puodelį kavos į rankas.

- Tai iki kelių, vakar gėrei arbatą? –

- Trečią nakties grįžau namo.

- Tau skambina. – nusivaipęs užmeta akį į telefono ekraną.

- Meilužis.

Persimetam keliais žodžiais, pažadu perskambinti vėliau.

- Liepsnele, nudegsi. Vyresni vyrai reiklūs ir gan pavydūs, jie nori viską kontroliuoti.

- Jaučiuosi išsivadavus, pati iš savęs, supranti?

- Ko tu tikiesi?

- Nežinau. Aš nenorių santykių, nenoriu įsipareigojimų. Noriu Draugo, kuris išklausytų, suprastų, velniop, gali nesuprast, man nereikia, tiesiog, kad išklausytų, kad būtų gerą drauge, nežiūrėk į mane buku žvilgsniu…

- Aš tavo draugas.

- Žinau. Ir vienas iš nedaugelio vyrų kuriuos dievinu. O, žinai, mažai aš ji pažįstu, bet jis neturi nei vienos tos erzinančios savybės kaip tu turi. Nuo jo sklinda ramybė, tiesiog. Plauksiu pasroviui, nežadėsiu nieko niekam, sakysiu tik  tai ką jaučiu, o jau bus kaip bus.

- Man seniai reikėjo tavę pasidaryt savo meilužę, dabar nejausčiau tokio kartėlio, kad kitas vyras tave čiupinėja. Roberta atvažiuoja, kepė kugelį.

- Kodėl su ja tu vis dar tasaisi?

- Nežinau. Ji jauna, turi nebloga kūna.

- Ir panaši į tavo buvusią žmoną. Keistuolis, nors jos spektakliai įtikinami, nusivylus namų šeiniminkė, kepanti kugelius.  O kaip ta blondinukė? Teisininkė?  Man visai Ji patiko.

- Ji galvoja, kad tarp mūsų kažkas yra. Ignoruoja mane kurį laiką.

- Ne ji pirma ne ji paskutinė. Aš ir šiaip karjierą per lova prasimušiau.

Abu pradedam krykštaut, juokinga kai tokią karjierą reikia “daryt “ per lovą.  Pamenu pirmą darbo dieną su juo, arogantiškas, cinikas, savanaudis, bet dailus vyras, traukiantis akį. Supratau, kad praktikos laiką reikės tiesiog išgyvent. Susidraugavom. Abiejų ego buvo tokio dydžio, kad sunkiai tilpdavom vienoje patalpoje. Bet išmokom. Tapom gerais draugais. Jis man užnugariu, aš jam nuodėmklause. Išmokino visko ką pats mokėjo ir didžiavosi savo kūriniu. Bet niekada nelietė manęs. Taip ir likau dirbti su juo iki dabar…

Nenorėjau sėdėt darbę, kai toks geras oras lauke:  žliaugė lietus ir besidrąskantis vėjas. Roberta išvažiavo atgal į jo namus, o mes sėdom į mašina ir patraukėm link Vienuolyno. Vaikštinėjom, šnekėjomės apie  viską ir tuo pačiu apie nieko. Po keletos valandų grįžom prie darbo, sukausi eiti link mašinos.

- Kaip jautiesi, Liepsnele? Vėl ruošiesi viską sudegint iki pamatų?

- Jau sudeginau ir išgioviau pamatus.

- Nesigailėsi?

- Aš JO nemyliu, jei būčiau mylėjus iš tikro, aš nebūčiau atsidūrusi kito vyro lovoje. Nors kažin ar žinau, kas yra ta taip visų aukštinama meilė.

- Gerai.

- Ištrauksi kai įbrisiu per giliai?

- O turiu iš ko rinktis?

Nusijuokęs, pakštelėjo į pakaušį.  Linguodmas galvą pasuko link savo atomobilio, o aš jau skubėjau pas Draugą, tik šį kartą ne arbatos, o kavos.

Patiko (1)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą