BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘Be temos’ kategorija

Arbata.

2018-04-07

Labiausiai erzina tai, kad aš Jį įsimylėjau. Žinau, kad šią naktį JIS buvo ne vienas.. ir šį rytą ruošė pusryčius jai… O man šypsosis ir glaus sakydamas, kad ne… Kartais, tiksliau man atrodo, kad jau nuolat,  ant mano  kaktos puikuojasi užrašas “durnelė”.

Bet turbūt kitaip nemoku, tik save skaudint. Nieko aš jam negaliu pasiūlyt, o Jis man. JIS nebus ištikimas, tokie vyrai nesikeičia, netikiu tuo nuoširdžiai… Naivu būtų tikėtis iš 36 metų vyro ištikimybės… Subtilus flirtavimas su kita gal ir nieko, bet atviras.. O aš kai šunelis, spardyk, mušk vis tiek grįšiu. Negaliu pasiūlyti normalių santykių, nes aš liksiu įskaudinta, man skaudės, o dar vienos išdavystės aš jau nepakelsiu. Nors pati pasirinkau, pati pasiūliau susirast ar atnaujint ryšius su kitomis moteris. “Durnelė”

Viskas kaip įprastai susitikom, nuėjome į kiną, laikas kartu nepraiilgo; pasikrizendami grįžom į mašiną aptardami filmo siužetą, grįžom namo, arbata, pokalbis apie viską ir nieko ir kelionė į lova. Ir tada švelnios glamonės ir… NE. Nusisukau į kitą pusę, JIS nieko nesakęs tiesiog prisiglaudė. Susitraukus užmigau. Rytas… vėl.. NE… tada dar kartą tik atkakliau… Jau atsitraukus drebančiu balsu NE.

-kokia kalba dar pasakyt, kad ne?

- visom. ( nusisuko į kitą pusę)

Reikėjo į darbą. Išlipau iš lovos greitai susiruošiau ir moviau pro duris. Buvau išsigandus. Neišlydėjo.

Nuo to karto pas JĮ namuose lankiausi tik vieną kartą. Bijojau, suprantu, kad jis fiziškai stipresnis ir jei tik panorėtų galėtų gaut mano kūną.

Vengiau. Bet trūko to bendravimo, trūko tų pasikrizenimų. Apsikroviau darbais, sukausi kaip voverė rate… Ir prieš pora dienų susirgau, temperatūra, kosulys, nugaros skausmas… po apsilankymo poliklinikoje, užsukau pas JĮ. Prisiglaudžiau, taip viduj ramu ir gera pasidarė, leidau sau pasimėgaut bent trumpai tuo artumu. Priglaudęs glostė, mano degančia kaktą.. Norėjosi sielą parduot, kad tik nesiliautų; Susiruošė į sporto salę, nusileidom kartu į apačią, apkabino, pabučiavo į kaktą ir liepė drožt į mašiną, greičiau namo ir į lovą.

Rūpinasi mano sveikata, teiraujasi kaip aš.

Po 15 valandų tylos.

” Labas rytas, maze, kaip šį rytą jautiesi? “

Skauda kažkur giliai krūtinėje. Tas žinojimas ir JO nutylėjimas.

Kur dingo mano savivertė ? Arbatos puodelis kažin ar ją sugražins, bet bent paguos ir įkvėps gyvybės. Šį rytą.

Rodyk draugams

va taip va.

2018-01-21

Ilgai nerašiau. Nebuvo noro. O gal kaip voverė rate įsisukau. Naujas darbas, namai, mokslai, draugas. Ir viskas ratu… pasiruošimas šventėm.. masės žmoniu šturmuoja parduotuves, ieškodami nereikšmingų niekučių artimiems ar tiesiog iš pareigos. Darbe su kolegomis taip pat nusprendėme pasidaryti mažą šventę, keistis pigiais niekučiais. Nepatinka pirkti kažką tiesiog, nuprendžiau pati padarti apyrankę, nieko prašmatnaus, tačiau rankų darbo.

Vakare padengtas kūčių stalas, tradicijos, pora vyno taurių ir kietas miegas, ne visai, knarkianti giminaitė nubudino ryte ir tik iš pagarbos jos amžiui, nepasinaudojau pagalve. Rytas šurmulys ir dovanos, skaudanti galva ir puodelis kavos.

Ir socialiniuose tinkluose, randu savo buvusio nuotrauką su nauju „beibiu“. Atrodo nebuvo meilės, turbūt, aš nežinau sukelė pykti vidini. Visą tą dieną susirašinejom, pasveikinom vienas kitą su šventėmis.  Ir še tau, šitas suskis, su nauju beibiu. Ir kaip niekur nieko šį rytą „šiandien būtu buve trys metai“. Neįsivaizduojamas pykčio priepolis.Ko tu iš manes nori? Kas tau dar negerai? Turi savo „beibi“ ko nepalieki manęs ramybei? Pamišk mane ! Tiesiog atrašiau „ Nebeskaičiuok “ hrr

Vakare gaunu žnutę: nebenoriu turėti nieko bendra, jokiu ryšių ir kontaktų.  Sukelė juoką, po to pykčio protrūkį, nes užblokavo socialineme tinkle. Rimtai? Susiradai merga su vaiku ir nežinai kas darosi?!!!  Kaip nepi*ses malalietka… Suaugia žmonės taip nesielgia..

Po to sekė apsilankymas mano darbe… Turiu įtarima, kad jaučia šiokia tokia nuoskauda…

Bet gana apie tą suskį. Ruošiausi kelionei į Islandiją.

Buvo nuostabu, viskas paskendę po sniegu, amžino įšąlo žemė.  Grįžau paiilsėjusi  nusiteikusi naujiems įšukiams, ir turbut skyrybom su nauju draugu, po teisybei mes net nedraugaujam, tik miegam kartu. Nors ir tai jau seksas retas dalykas.  Nemanau, kad man jis per senas, o gal vis gi. Metų skirtumas gana didelis.  Tačiau vis dažniau pagalvoju kaip mano tėvai reaguojų jei pristatyčiau jį: sveiki, jis beveik jūsų amžiau… tas tie trylika metų, vanduo gi…

Bandau įsivaizduot jų reakciją, ypatingai tėčio… Nesu iš tų kur rūpi kitų nuomonė, tačiau tėvų nuomonė ir pripažinimas mano partnerio man svarbu. Vis dar svarstau kaip elgtis, bijau pasakyt, kad jau gana pažaidėm ir užteks. Nenoriu jo skaudinti.

Tai tiek Nara.

Rodyk draugams

Nežinau.

2017-11-14

Vis pasakoju apie tai ką veikiam mes. Mažytes nuotrupas. Aišku būta ir nesusikalbėjimų. Dieną prieš, įvykomažas nesusipratimas -  mano kūno protestas. Skausmas. Mano baimė. Mano baimė, kad būsiu nesuprasta. Tą vakarą „dėjau“ į kojas su savo skausmu. Pykau ant savęs savo kūno. Susileidau nuskausminamųjų ir tiesiog niekam nieko neaiškinus ėjau miegot. Ryte atsikėliau sumautos nuotaikos, pykau ant bala žino ko. Savęs, pasaulio, vyro kurį įsimylėjau.  Baimė ir liūdesys be entuziazmo.

Bet paskutinėm dienom vis labiau pradedu gilintis į save. Atrodo kai buvom vaikai, buvo viskas lengviau. Na, kad ir mokyklos laikais, visi viską nuspresdavo už tave. Kada kelsiesi, kokia pamoka, ką valgysi. Jokių rūpesčių tik keletas pareigų, kurios kartais atrodydavo neįveikiamos. Kad dabar tas kelias pareigas; Dabartis kitokia, pareigų milijonas ir viena. Visiem kažko reikia. Bet ko man reikia? Aš nežinau.

Sugrioviau viską iki pamatų ir pradėjau išrinkinėti po vieną plytą pačius pamatus.  Atsisakiau seno gyvenimo su žmogum, na kuris man buvo brangus, bet ar mylėjau, aš nežinau. Ateities kurią kūrėm; Man Jis rupėjo ir turbūt dar rūpi, mintimis vis grįžtu į tą laiką, į tai kas buvo. Pasirinkau išeiti. Aš nebuvau laiminga;  Išėjau iš abiejų darbų. Aš nežinau. Tai buvo spontaništa tiek vienu tiek kitu atvėju. Man buvo gana. Ko? Aš nežinau.

Bet žinau, kad tai teisinga, o teisinga, nes taip norėjau.

Statysiu iš naujo. Ne smėlio pilis ir ne ant smėlio. Noriu tvirtos ir patikimos dangos. Šį kartą, pamatus liesiu atidžiau ir  tvirtesnius. Pasitikėsiu tik savim.

Nara, man liūdna, kad gyvenimas mane išbrokavo. Man liūdna, kad aš nebemoku pasitikėt žmonėmis, man liūdna, kad kiekvieną kartą, kai kažkas bando prisiartinti aš bėgu, liūdna, nes noriu būti suprasta, kai niekas nesupranta.

. Aš nesu beširdė,  nesu šalta. Tik stengiuosi išsaugoti savo nepriklausomybę ir laisvę.

Rodyk draugams

Permiegojus su velniu, nesitikėk, kad nubusi danguje.

2017-11-05

Rytas. Praplėšiu akis, mano vyras snaudžia. Pagavau save besisavinančią JĮ. Negerai jau įbridau iki juosmens. Keli rytai buvo ganėtinai nejaukūs, aš nežinojau kaip turėčiau elgtis, jaučiausi ir vis dar jaučiuosi , kaip pasileidus merga. Bent jau taip mano mama pasakytų, na o ji taip pat visada sako, kad iš gyvenimo reikia imti viską, tik  nepamirš iš kur paėmei, kad galetum grąžint. Pasimuistau ir nubunda JIS pakšteli į kaktą ir paklausia ar paiilsėjau. Dar pasivoliojam lovoje, aptariam pusryčių planą.

Kava į lova. Pakvimpa visas miegamas, įsitaisęs šalia, permeta akim ką skaitau, kriminalai. Nusijuokia ir pavadina ypatingu egzemplioriu. Ilgas užsitesęs bučinys, plaukų pakedenimas ir gundantis jo nuogas kūnas. Nusipurtau kaip žąsis nuo vandens. Apdovanoja dar vienu bučiniu į kaktą ir apsisukęs eina į virtuvę.

Atslenku iš paskos ir aš , jau išsivadavus iš naktinių rūbų. Įsitaisau į prie stalo su kava rankose. Ištraukia du kinderius ir paduoda. Nusijuokiu ir aišku pradedu ardyt juos ieškodama “pimpačkiukų” . JIS pasiskundžia, kad ne jis turėtų pusryčius ruošt, o aš krykštauju, matydama jį besisukiojantį virtuvėje. Manau, kad nieko nėra žaviau už vyrą beruošiantį pusryčius.  Galėčiau prie to priprasti. Papusryčiaujam, ir grįžtam atgal į lovą. Įkalba pasilikt pietums, pasimokint galiu ir pas JĮ. Atsiverčiu knygą ir bandau kažką įsidėt į galva. Blaškausi, nes vis galvoju apie tas rankas kitam kambarį beliečiančias mano kūną. Vaikau nedoras mintis ir vis labiau kaistantį kraują. Nutipenu patikrint, ką veikia virtuvėję, apglėbiu iš nugaros, pabučiuoju į sprandą.

Atsisuka su peiliu rankoje ir juokdamasi pavadina tikra romantike.

- Nori romantikos padėk peilį.

Krykštaujam, pasistumdom, stengiuosi valdytis, nepasiduot provokacijom  ir mest visas mintis prie bandomos įsikalt į galvą medžiagos, palieku JĮ virtuvėje, o pati grįžtu į kambarį;

Pietaujam ir vėl daug juoko, keletas vaikiškų ginčų. Ir kaip katinai vėl glaustomės vienas prie kito.Užtraukia virtuvėje esančias žaliuzes…

Vakare turiu vizitą pas kirpėja. Pabučiuoja, atgręžia į duris ir palinki geros likusios dienos. Juokamasi skuodžiu žemyn laiptais. Aišku vėluoju.

Sėdėdama kėdėje, su folijos gabaliukais plaukuose, jaučiausi taip, kad galėčiau kontaktuot ir užmegst ryšį su kosmosu. Kirpėja paragina dar pakentėt ir tuoj pat išvaduos iš folijos čežėjimo. Kitos moters eilė, o mano mintys tik apie JĮ. Suvibruoja mobilus.

“Pasiilgau Tavęs. Kaip sekasi su plaukais? “

paskubomis  surenku teksta:

“ Tai gerai, kad pasiilgai, panašu, kad neblogai, kai baisiu įmesiu nuotrauka “. Ir

Iš kart gaunu atsakaymą:

“ Nuogos? “

išsiviepiu kaip katinas pagavęs kanarėlę

“ Nea, tai būtų kompromatas mano ateičiai “

“ gerai, vistiek mačiau jau šiandien ir ne kartą”.

Kirpėja išvaduoja iš folijos gniaužtų, rezulatatas abi nudžiugina – BLONDINĖ! Ir net gi su visais plaukais. Plovimas, tonavimas, plovimas, kirpimas, džiovinimas, formavimas. Ir aš jaučiuosi patenkinta rezultatu ir graži. Nuostabioji Moteris.

Rodyk draugams

Įtampa.

2017-11-04

Jaučiu, kad tuoj pradės darytis keista ne nubisti svetimoje lovoje, bet savoje. Kelintadienis šiandien?  Ta diena kai JIS nebudi.

Pasivartau lovoje ir priverčiu savo kūna kilti iš patalų. Vėsios pėdos. Paskutiniu metu nebeerzina jau taip labai. Užsikaičiu kavos.  Užsitęses rytinis ritualas ir  vėlavimas  į darbą. Negali vėluot kur tavęs nelaukia.

O prie namų jau laukia mašinoje kolega. Įšoku paskubomis prisisegu saugos diržą. Pasuka link greitkelio.

Miestas dar miega, normalūs žmonės dar miega. O kas mes? Vyturiai, dievinantys ankstyvą rytą. Užmetu į laikrodį akį 06:05 ryto. Visą kelia tylim, tik visai greta darbo apsikeičiam nereikšmingomis frazėmis.  Nieko nesakius išlipu iš mašinos ir pasuku link “pilies” . Jis lieka mašinoje. Ir tegul. Pasitinka spengianti tyla, kuria tučtuojau užpildau megstamais filmukais. Paskubomis užsivelku tik pižamos viršų ir ruošiu darbo įrankius. Denis Džo.  Na vyruti, kelionė baigėsi?

Girdžiu trinktelėjusias duris. Man nerūpi jo sumauta nuotaika. Dirbu nepakeldama galvos, bandau mėgautis savo darbu kiek tai įmanoma. Bumbėdamas dingsta savo kabinete;

Valanda intensyvaus darbo.  Išlenda iš kabineto.

- Klausyk, gal gana, pažaidiai su meilužiu ir viskas?

- Nesupratau?

- Ko nesupratai?  Tau mokslus reikia baigt, o tąsaisi su kažkokiu vyru ir gaišti laiką.

- Nuo , kada tau parūpo mano nepabaigti mokslai? Pašalai galva?  Kas negerai?  Pats matai žaislą susirado, parsitempė  mano, surado darbą , man tęst?

Ilgai kauptas pyktis pradeda veržtis į lauką. Užgniaužiu dar kartą ir valdausi.

- Tu nesuvoki, kad jis tik tavim naudojasi? Tu galvoji tam vyrui rūpi? Pažais ir numes kai atsibosi. Kaip ir visi.

Sukaupiu paskutinius likusius orumo lašelius, nusišypsau.  Bet galvoje sukasi mintys, apie tai kiek truktų laiko užveržti kaklaraištį ir prisukti jam deguonį…

- Kaip ir visi?

- Tu nesupranti…

- Aš suprantu, kad tu suskis. Sumautas bailys, kuris turėjo šansą, bet juo nepasinaudojo. Toliau gedėk žmonos, toliau tempkis visas iš eiles į lovą, toliau teik paramą savo žaislam. Šerk savo supuvusią sielą ir neaiškink man, ką aš turiu ir kas aš esu ir kas aš būsiu. Susirink savo kekšeles ir Neždinkis.

Nieko nebesakęs pasuka link durų. Trinkteli.  Aš išsitraukiu cigaretes. Užsirūkau. Nesuprantu vyrų.  Turbūt niekada ir nesuprasiu.

Po pietų skubu į kitą darbą, noriu greičiau baigti ir susitikti su JUO, ketinam eiti į fimą. Po teisybei aš nemėgstu žiūrėti filmų kino teatre, man paskausta akis, o šalia sėdintys žmonės, nusipirkę bilietą už porą europietiškų pinigų įsivaizduoja, kad nusipirko visa salę.  Malasi, šnekasi, naudojasi telefonais…

Šiandien visi pikti, darbo kaip niekad daug. Aš skubu.  Iššoku iš darbinių rūbų. Lekius pas JĮ. Manęs jau laukia, pakšteli į žandą ir dabar jau JIS skuba, nes vėluojame į filmą. Ta pačia akimirką atsipalaiduoju ir tiesiog mėgaujuosi vakaru. Grįžtam vėlai. Vakariniai grožio ritualai, gerokai per didelė jo maikė ir įsitaisau jau gerai pažystamoje kairėje lovos pusėje. Sugulę dar kurį laiką šnekučiuojamės apie tai kaip diena praėjo ir  ką ketiname ryt veikti. Užtenka tik prisiglaust , patogiau įsitaisyt jo glėbyje ir nugrimzdu   į miegą.

Rodyk draugams

Rytas kitur.

2017-10-22

Praėjo jau dvi savaitės kaip diena iš dienos geriam arbatą, kartu sportuojam, nebent jam reikia į budėjimą, tuomet tą parą nesimatom. Paskutinį kartą, jo paskutinį budėjmą, nežinau kas su manim vykt pradėjo. Pradėjau ilgėtis jo ,balso, įdomių pasakojimų, jo prisilietimų, o ypatingai tos ramybės kuri aplanko būnant kartu. Kaip žaltys sugundęs Ievą, tai ir JIS gundė, kad likčiau nakčiai. Ieškojau kaip išsisuskti, nežinau kaip elgtis ryte, atrodo aš ne tokia mergina… O po velniais kokia? Aš jau nebežinau, ta ramybė mane paverčia į besiglaustantį katiną, kuriam patinka būt glostomam ir pačiam glaustytis. Aprimstu. Galva tuščia. Man tai nebūdinga visada minčių begalė, atrodo niekada neatsipalaiduoju.

Sugundė. Įspraudė į kampą. Pasportavus, grįžau namo, susirinkau kelis reikalingus daiktelius, pažadėjau sugulovams, kad ryt grįšiu kaip įmanoma greičiau. Sustojau prie JO namo. Po velniais ką aš darau, įbrisiu dar giliau… pameditavus kelias minutes, neskubėdama nuėjau į laiptine, velniškai norėjosi parūkyt. Nerūkiau. Atsidaro durys, beišypsantis jau gerai pažįstamas veidas, tik burnoje dantų šepetėlis. Nusivaipęs, grįžta atgal į vonia. Nusirengiu, kol šukuojuosi garbanas, jis baigia susitvarkyti vonioje , priėjęs apglėbia iš nugaros. Užplūsta ramybė susimaišius su vis dar nepažabota aistra. Įsitaisom ant sofos, įsijungia mano katino režimas, prisiglaudžiu. Rodo kažką nereikšmingo per televizorių, šnekučiuojames. Ryt anksti man keltis, tad nutariam ilgai nelaukus traukti į lovą. Padeda nusirenkt. Įsitaisau kairiame lovos krašte. Prisiglaudžiu, pradedam glamžytis. Beregint praeina kelios valandos. Puse tryjų.

Rytas. Nubundu nepadoriai anksti. Galva dūzgia, minčių begalė, šalia miega JIS. Šeštą ryto ir egzistencialistiniai klausimai galvoj. Kas aš, ką aš čia veikiu, kas tas vyras šalia? Pasimuisto, o aš vietoj to, kad atsitraukčiau prisiglaudžiu dar arčiau. JO ranka apglėbia ir raminančiai glosto nugarą. Nurimstu.

Pusryčius gamina JIS, kol susitvarkau vonioje, dar pabumba, kodėl dantis valausi prieš pusryčius. Sujuokina. Pusryčiaujam, kava siaubinga, bet pagalvojus likt be kavos ar gert tas durpes, pasirenku antrą varianta. Atvešiu normalios kavos. Susirenku savo daiktelius, pasiglaustom kaip du katinai prie durų ir lekiu į mašiną.

Užlėkiau į parduotuve, prieš sportą noriu kavos, tik šį kartą tokios, kad nesukeltu šleikštulio geriant. Tas pats namas, ta pati laiptinė. Tik kitokia aš.

Ko kas jei įsimylėsiu? O gal jau?

Rodyk draugams

Vienaragių kraujas.

2017-10-17

Garuojanti kava. Visada sugeba prabudinti smegenis išvaikyti miegus ir slogias mintis. Turiu skubėt, daug darbų laukia. Gurkšnis kavos ir per kūną nubėgantys šiurpuliukai, primenantys  vakar natį mano kūną glosčiusias rankas.

Nepraeina nei dvidešimt minučių, aš jau kitam miesto gale. Įsukus į kiemą, mašina pasistatau prie to keisto medžio, kurį seniai reikejo nupjaut,  ir taip jau keletą metų, tas pats ritualas. Žengiu į vidų, pasitinka labai puikiai pažįstamas kvapas, spiritas susimaišęs su formalinu ir dezinfekciniu skysčiu. Seniau tas kvapas erzindavo, maniau, kad nesugebėsiu priprasti, bet nustebinau pati save, dabar  tai tapo sava ir labai puikiai pažįstama, kaip ir kiekvienas kampelis, kiekvienas įrankis, kiekvienas buteliukas. Net ir šaltis savotiškai pradėjo patikti. Atrodo net blaiviau gali mąstyti.

Sudrimbu į kėdę. Šiandien tuščia visi kažkur išsilakstę. O man nerūpi. Kolega sėdintis prie gretimo stalo, kažką sumurma, pašaipiu žvilgsniu nuliejęs, atnešęs įbrunka dar vieną puodelį kavos į rankas.

- Tai iki kelių, vakar gėrei arbatą? –

- Trečią nakties grįžau namo.

- Tau skambina. – nusivaipęs užmeta akį į telefono ekraną.

- Meilužis.

Persimetam keliais žodžiais, pažadu perskambinti vėliau.

- Liepsnele, nudegsi. Vyresni vyrai reiklūs ir gan pavydūs, jie nori viską kontroliuoti.

- Jaučiuosi išsivadavus, pati iš savęs, supranti?

- Ko tu tikiesi?

- Nežinau. Aš nenorių santykių, nenoriu įsipareigojimų. Noriu Draugo, kuris išklausytų, suprastų, velniop, gali nesuprast, man nereikia, tiesiog, kad išklausytų, kad būtų gerą drauge, nežiūrėk į mane buku žvilgsniu…

- Aš tavo draugas.

- Žinau. Ir vienas iš nedaugelio vyrų kuriuos dievinu. O, žinai, mažai aš ji pažįstu, bet jis neturi nei vienos tos erzinančios savybės kaip tu turi. Nuo jo sklinda ramybė, tiesiog. Plauksiu pasroviui, nežadėsiu nieko niekam, sakysiu tik  tai ką jaučiu, o jau bus kaip bus.

- Man seniai reikėjo tavę pasidaryt savo meilužę, dabar nejausčiau tokio kartėlio, kad kitas vyras tave čiupinėja. Roberta atvažiuoja, kepė kugelį.

- Kodėl su ja tu vis dar tasaisi?

- Nežinau. Ji jauna, turi nebloga kūna.

- Ir panaši į tavo buvusią žmoną. Keistuolis, nors jos spektakliai įtikinami, nusivylus namų šeiniminkė, kepanti kugelius.  O kaip ta blondinukė? Teisininkė?  Man visai Ji patiko.

- Ji galvoja, kad tarp mūsų kažkas yra. Ignoruoja mane kurį laiką.

- Ne ji pirma ne ji paskutinė. Aš ir šiaip karjierą per lova prasimušiau.

Abu pradedam krykštaut, juokinga kai tokią karjierą reikia “daryt “ per lovą.  Pamenu pirmą darbo dieną su juo, arogantiškas, cinikas, savanaudis, bet dailus vyras, traukiantis akį. Supratau, kad praktikos laiką reikės tiesiog išgyvent. Susidraugavom. Abiejų ego buvo tokio dydžio, kad sunkiai tilpdavom vienoje patalpoje. Bet išmokom. Tapom gerais draugais. Jis man užnugariu, aš jam nuodėmklause. Išmokino visko ką pats mokėjo ir didžiavosi savo kūriniu. Bet niekada nelietė manęs. Taip ir likau dirbti su juo iki dabar…

Nenorėjau sėdėt darbę, kai toks geras oras lauke:  žliaugė lietus ir besidrąskantis vėjas. Roberta išvažiavo atgal į jo namus, o mes sėdom į mašina ir patraukėm link Vienuolyno. Vaikštinėjom, šnekėjomės apie  viską ir tuo pačiu apie nieko. Po keletos valandų grįžom prie darbo, sukausi eiti link mašinos.

- Kaip jautiesi, Liepsnele? Vėl ruošiesi viską sudegint iki pamatų?

- Jau sudeginau ir išgioviau pamatus.

- Nesigailėsi?

- Aš JO nemyliu, jei būčiau mylėjus iš tikro, aš nebūčiau atsidūrusi kito vyro lovoje. Nors kažin ar žinau, kas yra ta taip visų aukštinama meilė.

- Gerai.

- Ištrauksi kai įbrisiu per giliai?

- O turiu iš ko rinktis?

Nusijuokęs, pakštelėjo į pakaušį.  Linguodmas galvą pasuko link savo atomobilio, o aš jau skubėjau pas Draugą, tik šį kartą ne arbatos, o kavos.

Rodyk draugams

Nauja pažintis

2017-10-16

Pažintis užsimezgusi labai keistai. Norėjau paįvairinti nykius vakarus,  paklausiau draugės pasiūlymo užsiregistruot į vieną iš tų banalių pažinčių svetainių. Užsiregistravau. Parašė vyriškis, vyresnis.  Bet vis dar žavus. Mes jau buvom susitikę, prie gydytojo kabineto;  Ištryniau anketą, aš nemoku taip bendraut ir nesuprantu kaip žmonės taip gali, tiesiog nesuprantu; Tačiau butent su Juo apsikeitem kontaktais. Susitikom, patiko.  Atsipalaidavęs, ramus,  konkretus. Pasivaikščiojom, palydėjo mane iki mašinos. Pakštelėjo į žandą ir apkabino. Likau sumišus, nežinau aš nepratus ir siaubingai pasiuntu kai bando įsiveržti į mano asmeninę erdvę,  šitaip tiesiog  be jokių ar galiu, ar galėčiau, be jokių įspėjimų.  Bet traukė ta ramybė, sužadino smalsumą.

Nebeesu naivi. Vis kvietė arbatos. Buvo tikrai sunki diena, buvau pavargusi, ne fiziškai, bet emociškai. Kai apsivelki baltą chalatą, automatiškai save įpareigoji ir įsisegti šypseną. Jaučiausi  išsunkta. Priimiau kvietimą arbatai. Užšokau į parduotuvę sausainių, pagalvojau nemandagu tuščiom važiuoti. Šiaip ne taip suradau tą nelemtą namą. Pasitiko maloni senolė su šuniu, jos smalsi šypsena ir mano nuleistos akys… Užkopiau į viršutinį aukšta. Durys prasivėrė. Šūdas, nežinau kaip elgtis, žiūri šypsosi, o aš tegaliu apsimest, kad nesu sumišus. Užkaičia arbatos, bereikšmės temos. Užplūsta keistas noras išdėt viską, kas ant širdies, viską kas sunervino, kas nuvylė , viską apie savo darbą apie tai kaip jaučiuosi… Jis klauso, laikau padorų atstumą, kažkaip nepatogu vis gi tik kartą matėmės. Netikėtai sukeldama ne menką samyšį mano galvoje Jo ranka nuslysta man ant sprando ir pradeda masažuot. Aš neatsitraukiu, tik toliau lieju tulžį ant viso pasaulio, apsimesdama, kad tai niekis ir tai manęs netrigdo.  Jo ranka ant mano sprando maloniai masažuoja reikalaudama atsipalaiduot. Pradedu mėgautis, velniop visą savitvardą ir kuklumą, žinau dėl ko aš čia esu,  leidžiu ramybei užvaldyt visa kūną.  Dar kelios bereikšmės temos, apie augalus, suvenyrus iš kelionės ir akmenines taureles. Pasiūlo įsitaisyt patogiau, miegamajame. Taip, aš atsiduriu miegajame ant lovos.  Jo rankos jau gerokai dąsiau masažuoja mano nugarą. Toliau atvirauju, apie tą nelemtą užpuolimą, apie tai kas mane velniškai gązdina. Aplink ausis pradeda sukt lūpomis, klausemi bučiniai į pečius, rankos vis atkakliau bando susipažint su naujomis teritorijomis.

O va čia kažkas pasikeitė. Nežinau, pasidaviau tam gundymui, tai ramybei, jaučiausi išsivadavus iš tų pančių, pagaliau supratau ką jaučiu JAM. Viskas baigta, aš nebegrįšiu, nebenoriu grįžti.

Nei liūdėsio, nei gailesčio, nei gėdos, tik ramybė. Dar kelias valandas guliu prisiglaudus, atviraujam. Aš apie savo nenusisekusius santykius, kuriuos galutinai pasmerkiau ka tik, atsidūrus kito vyro lovoje, Jis apie darbą ir nuotykius, keliones.

Atsisveikinam. Apsikabinam. Grįžus palendu po dušu, kunas lengvai vis dar virpa. Ryt anksti keltis, susisuku į kaldrą ir nugrimzdu į miegą.

Rodyk draugams

Šypsena Sau.

2017-10-15

Aš vis bandau išssiaiškinti ką aš JAM jaučiu. Mes vis susitinkam atsigeriam kavos, kelis kartus apsilankymas pas JĮ baigėsi seksu. Atrodo prisiglaudi ramu, gera, bet kažkas ne taip kažko trūksta, atrodo ta gija kuri jungė mus, ėmė ir nutrūko. Ar tai atkuriama? Ar verta bebandyt atkurti ta giją, jos nekaltumą? Ne, jis man nemelavo,neapgaudinėjo, manimi rūpindavosi. Aš kaip inkstas taukuose buvau.  Palikus JĮ taip liūdna viduj palieka, taip negera, bet tuo pačiu jaučiu kažkokią nepaaiškinamą ramybę, kuria man suteikia buvimas su savimi. Bet sako reikia laikui duoti laiko ir jis viską sutvarkys, sudėlios į vietas.

Lauke pasikutiniai saulės spinduliai.  Pasukau link bažnyčios. Suspaudžia  širdy vos peržiangus slenkstį. Leidžiu sau verkt, paversdama skausmą ašaromis. Nežinau kiek laiko praleidau taip raudodama, pasirodė kunigas, ruošdamasis vakarinėm pamaldoms. Aš likau, nors norėjosi bėkt iš ten, aš nesu pamaldi, bet tikiu tuo „kažkuom“  tikiu ta ramybe kuria suteikia bažnyčios. Mažos pilys, šventovės išmargintos pačiomis keisčiausiomis freskomis, nuspalvintomis skulptūromis, klūpinčiomis ir atgailaujančios už tai, kad buvo tik žmonės;  Užburia ta akimirka kai vieni kitiems linki Ramybės, kuklios šypsenos ir nuoširdžios akys iš tiesų linkinčios surasti ramybę;  Vienas po kito Dievo avinėliai slenka link šventojo Gralio išganymo už nuodėmes, o gal dėl to, kad taip reikia. Aš šypsausi, nes viduj iš ties labai gera ir ramu.   Nesvarbu merkiantis kiaurai lietus, vėjas išraikęs plaukus  ir nugairinęs veidą.

Aš šypsausi, tik šį kartą Sau, Nara.

Rodyk draugams

Ogis ir tarakonai.

2017-09-29

Rytas neprasidėjo lygiai taip pat, nuo pusryčiavimo tryse, bei mano niurzgėjimo dėl šalančių pėdų. Šiandien man laisvadienis, norėjosi jį išnaudoti kaip nors ypatingai. Atvažiavau į ąžuolų slėnį,  pasilepint paskutiniais saulės spinduliais  ir pasimėgaut vienatve,  padaryt keliatą darbų kurie jau spaudžia, bet vis per savo nenorą atidėlioju.

Prieš kelias dienas buvau susistikus su buvusiu grupioku, na grupiokiais mes buvo neilgai, nes mečiau ta prakeiktą specialybę kuri nenešė jokios naudos, bet vistiek likom draugais. Matėmės maždaug prieš 8 mėnesius, jis susirado draugę, todėl natūralu, kad pamiršo draugus. Iš pasakojimų apie tą merginą susidariau įspūdį -  na ji buvo kitokia, sakė jai depresija ir jis pavargo nuo jos nesamonių, isterijų bereikšmių pavydo scenų, o  ir iš nuotraukų, kiek mačiau, nebuvo labai graži. Prisiminiau ir savo santykius…

Jau buvau kartą įsimylėjus -  gražiausia kiemo berniuką, blondinuka, aukštą, kūdutį kaip nendrė ir su plačia špsena, tai buvo visai nekalta pirmoji meilė ji buvo tyra, nes mes buvom dar vaikai, bet viskas baigėsi tragiškai, jis mirė.

Man buvo vos devyniolika, kada rimtai pradėjau kreipti dėmesį į vyro rodomą dėmesį.Jis buvo mano bendradarbis, na žinot kikenimai, kavos pagėrimai iki vėlumos, nekalti bučinukai, jėzau jis tikrai nemokėjo bučiuotis.. na Bet man jis patiko, lyg ir. Turbūt dėl to, kad tai buvo išvis pirmas vyras rodęs man dėmesį. Buvau dar nesugadinta. Po pusmečio visų kikenimų ir kavos pagėrinėjimų, mes apsigyvenom kartu. Buvo smagu, nauji namai, savarankiškas gyvenimas, na žinot kaip tuose romanuose, tikėjau, kad jis vienintelis man skirtas.  Viskas klostėsi kaip ir neblogai, kol neusžinojau, kad susitikinėja TIK su drauge, aišku aš buvau nieko prieš na , nes tik draugė. Tačiau rožiniai akiniai atliko savo darbą. Jis ją dulkino visur, mano lovoj, ant mano darbinio stalo, veikiausiai ir mano darbo vietoj. Kai tai sužinojau aš nekėliau per didelių scenų. Pamenu ta vakarą, kai pasakiau, kad daugiau tai nebegali tęstis ir mes turim viską pabaigt. Žinai  kaip jis pasielgė? Nusisuko į kitą puse.. Jis nešnekėjo su manim, nei žodžio man nepasakė. Išėjau lauk parūkyt. Užmigau toj pačoj lovoje šalia jo. Ryte  atsisakiau nuvežama į darbą, pati nusigavau iki jo. Po poros valandų jis man per Messengeri parašo , kad atsąlo! Gali įsivaizduot!!!!??? Per savaitę laiko tas suskis atšąlo !!!! Prieš savaitę atsiprašinėjo, sako pabandom iš naujo, viskas bus gerai ir bla bla bla. Kiek pamenu, labai daug verkiau, nes labai skaudėjo. Man melavo tuos metus gyvenant kartu, aš jaučiausi pažeminta,  manimi naudojosi tiesiog kaip kambarioke, kabino makaronus, o aš tikėjau kiekvienu žodžiu. Buvau strigus į depresija, man taip atrodė, buvau kaip vaikščiojantis zombis nieko nenorėjau.  Linkėjau, kad užsikrėstu sifiliu, gonorėja bet kuom…  Taip atsirado mano vienas iš sugulovų, mažas šunėkas, pipiras, ne jo vardas ne toks, jis jų turi daug.. kartu leidom laiką, aš atsigavau, o jis užaugo. Bet likau išbrokuota, visam laikui.

Po metų maždaug atsirado vaikinas, na nežinau tiksliau gal aš jį nuviliojau, nuo bendradarbės, bet negali nuviliot jei jis pats to nenori…  Jie skyrėsi ir man labai suspaudė širdį kai ji išrėžė apie skyrybas ir paklausus kodėl tu taip? Ji atsakė, skaudės jam, o ne man. Pamenu man tai sukėlė žiaurų pyktį. Taip neteisinga. Po kokios savaitės, Ji išdidžiai pranešė, kad išssiskyrė, aišku aš kaip geroji samarietė, žarščiau patarimus, dabar tegalėčiau jos atsiprašyt už tai,kad bandžiau patart.  Po keletos dienų aš jam parašiau, man jo buvo labai gaila, na žinot du tokie patys įskaudinti ir panašiai.. Galvojau galėsianti padėti. Mes pradėjom leist laiką, mum buvo smagu, važiuodavom kiekvieną savaitgali vis į kita miestą pasivaikščiot ar kavo atsigert. Aš turėjau labai didelių ambicijų, kas liečia su mokslu, aš norėjau būti medike. Na, o jis pajautęs pinigų skonį nenorėjo nieko. Po maždaug devynių mėnesių, na tie santykiai panašėjo į nėštumą, kai po devynių mėnesių turėjo kažkas gimt gyvas ir tyras, arba nebegyvas. Tai mum gimė negyvi santykiai. Man pabodo. Kai skyrėmės, na mes oficialiai nedraugavom, tiesiog susitikinėjom ir mėgavomės seksu, jis pasakė, kad mane myli, aš atsakiau kažką panašaus, nežinau manau, aš jo  nemylėjau, bet man budavo gera su juo, tiesiog smagu.  Mes pasukom skirtingais keliais, na mano iniciatyva, bet jis nepanoro likt draugais. Dabar turi draugę, bet vistiek malonu žinot, kad aš už ją gražesnė.

Kai skyriausiu su NR2. vaikinu, jau tuo metu veržėsi į mano gyvenimą JIS  . Aukštas, blondinukas su kerinčia šypsena ir labai gražiom rankom. Aš jį pamilau. Iš tikro. Mes susitikom Naujųjų metų vakarą. Net kai būdavau atvargus visą darbo dieną, norėjau su juo susitikt, prisiglaust, pabučiuot tas minkštas lūpas, kurios kiek vieną kartą skaigindavo. Po maždaug poros mėnesių susitikinėjimo leidausi į avantiūrą, norėjosi daugia nei tik bučinių ar pasiglamžymų mašinoje,  mes išvažiavom savaitgaliui į kurortą. Manau nereiki pasakot kas ten vyko, bet buvo gera ir nesinorėjo skirtis. Po maždaug metų, mes apsigyvenom kartu. Viskas buvo kitaip nei pirmą kartą. Nesakau, kad nebijojau , labai net tiesa pasakius, bet maniau, kad tai buvo teisinga. Ligos, remontai, negandos, nauji darbai, skaudžios netektys, pirmos Kalėdos kartu, gimtadienio staigmenos, draugų vestuvės… Ir kažkas nutiko, pasaka baigėsi. Pradėjom nesutarti, pradėjom kasti vienas kitam, taikėmės ir vėl skyrėmės… Galiausiai priimėm kartu sprendima. Aš išsikraustau. Grįžau pas savo du ištikimiausius sugulovus.

Rodyk draugams