BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įrašų tematika ‘neviltis’

Arbata.

2018-04-07

Labiausiai erzina tai, kad aš Jį įsimylėjau. Žinau, kad šią naktį JIS buvo ne vienas.. ir šį rytą ruošė pusryčius jai… O man šypsosis ir glaus sakydamas, kad ne… Kartais, tiksliau man atrodo, kad jau nuolat,  ant mano  kaktos puikuojasi užrašas “durnelė”.

Bet turbūt kitaip nemoku, tik save skaudint. Nieko aš jam negaliu pasiūlyt, o Jis man. JIS nebus ištikimas, tokie vyrai nesikeičia, netikiu tuo nuoširdžiai… Naivu būtų tikėtis iš 36 metų vyro ištikimybės… Subtilus flirtavimas su kita gal ir nieko, bet atviras.. O aš kai šunelis, spardyk, mušk vis tiek grįšiu. Negaliu pasiūlyti normalių santykių, nes aš liksiu įskaudinta, man skaudės, o dar vienos išdavystės aš jau nepakelsiu. Nors pati pasirinkau, pati pasiūliau susirast ar atnaujint ryšius su kitomis moteris. “Durnelė”

Viskas kaip įprastai susitikom, nuėjome į kiną, laikas kartu nepraiilgo; pasikrizendami grįžom į mašiną aptardami filmo siužetą, grįžom namo, arbata, pokalbis apie viską ir nieko ir kelionė į lova. Ir tada švelnios glamonės ir… NE. Nusisukau į kitą pusę, JIS nieko nesakęs tiesiog prisiglaudė. Susitraukus užmigau. Rytas… vėl.. NE… tada dar kartą tik atkakliau… Jau atsitraukus drebančiu balsu NE.

-kokia kalba dar pasakyt, kad ne?

- visom. ( nusisuko į kitą pusę)

Reikėjo į darbą. Išlipau iš lovos greitai susiruošiau ir moviau pro duris. Buvau išsigandus. Neišlydėjo.

Nuo to karto pas JĮ namuose lankiausi tik vieną kartą. Bijojau, suprantu, kad jis fiziškai stipresnis ir jei tik panorėtų galėtų gaut mano kūną.

Vengiau. Bet trūko to bendravimo, trūko tų pasikrizenimų. Apsikroviau darbais, sukausi kaip voverė rate… Ir prieš pora dienų susirgau, temperatūra, kosulys, nugaros skausmas… po apsilankymo poliklinikoje, užsukau pas JĮ. Prisiglaudžiau, taip viduj ramu ir gera pasidarė, leidau sau pasimėgaut bent trumpai tuo artumu. Priglaudęs glostė, mano degančia kaktą.. Norėjosi sielą parduot, kad tik nesiliautų; Susiruošė į sporto salę, nusileidom kartu į apačią, apkabino, pabučiavo į kaktą ir liepė drožt į mašiną, greičiau namo ir į lovą.

Rūpinasi mano sveikata, teiraujasi kaip aš.

Po 15 valandų tylos.

” Labas rytas, maze, kaip šį rytą jautiesi? “

Skauda kažkur giliai krūtinėje. Tas žinojimas ir JO nutylėjimas.

Kur dingo mano savivertė ? Arbatos puodelis kažin ar ją sugražins, bet bent paguos ir įkvėps gyvybės. Šį rytą.

Rodyk draugams

Įtampa.

2017-11-04

Jaučiu, kad tuoj pradės darytis keista ne nubisti svetimoje lovoje, bet savoje. Kelintadienis šiandien?  Ta diena kai JIS nebudi.

Pasivartau lovoje ir priverčiu savo kūna kilti iš patalų. Vėsios pėdos. Paskutiniu metu nebeerzina jau taip labai. Užsikaičiu kavos.  Užsitęses rytinis ritualas ir  vėlavimas  į darbą. Negali vėluot kur tavęs nelaukia.

O prie namų jau laukia mašinoje kolega. Įšoku paskubomis prisisegu saugos diržą. Pasuka link greitkelio.

Miestas dar miega, normalūs žmonės dar miega. O kas mes? Vyturiai, dievinantys ankstyvą rytą. Užmetu į laikrodį akį 06:05 ryto. Visą kelia tylim, tik visai greta darbo apsikeičiam nereikšmingomis frazėmis.  Nieko nesakius išlipu iš mašinos ir pasuku link “pilies” . Jis lieka mašinoje. Ir tegul. Pasitinka spengianti tyla, kuria tučtuojau užpildau megstamais filmukais. Paskubomis užsivelku tik pižamos viršų ir ruošiu darbo įrankius. Denis Džo.  Na vyruti, kelionė baigėsi?

Girdžiu trinktelėjusias duris. Man nerūpi jo sumauta nuotaika. Dirbu nepakeldama galvos, bandau mėgautis savo darbu kiek tai įmanoma. Bumbėdamas dingsta savo kabinete;

Valanda intensyvaus darbo.  Išlenda iš kabineto.

- Klausyk, gal gana, pažaidiai su meilužiu ir viskas?

- Nesupratau?

- Ko nesupratai?  Tau mokslus reikia baigt, o tąsaisi su kažkokiu vyru ir gaišti laiką.

- Nuo , kada tau parūpo mano nepabaigti mokslai? Pašalai galva?  Kas negerai?  Pats matai žaislą susirado, parsitempė  mano, surado darbą , man tęst?

Ilgai kauptas pyktis pradeda veržtis į lauką. Užgniaužiu dar kartą ir valdausi.

- Tu nesuvoki, kad jis tik tavim naudojasi? Tu galvoji tam vyrui rūpi? Pažais ir numes kai atsibosi. Kaip ir visi.

Sukaupiu paskutinius likusius orumo lašelius, nusišypsau.  Bet galvoje sukasi mintys, apie tai kiek truktų laiko užveržti kaklaraištį ir prisukti jam deguonį…

- Kaip ir visi?

- Tu nesupranti…

- Aš suprantu, kad tu suskis. Sumautas bailys, kuris turėjo šansą, bet juo nepasinaudojo. Toliau gedėk žmonos, toliau tempkis visas iš eiles į lovą, toliau teik paramą savo žaislam. Šerk savo supuvusią sielą ir neaiškink man, ką aš turiu ir kas aš esu ir kas aš būsiu. Susirink savo kekšeles ir Neždinkis.

Nieko nebesakęs pasuka link durų. Trinkteli.  Aš išsitraukiu cigaretes. Užsirūkau. Nesuprantu vyrų.  Turbūt niekada ir nesuprasiu.

Po pietų skubu į kitą darbą, noriu greičiau baigti ir susitikti su JUO, ketinam eiti į fimą. Po teisybei aš nemėgstu žiūrėti filmų kino teatre, man paskausta akis, o šalia sėdintys žmonės, nusipirkę bilietą už porą europietiškų pinigų įsivaizduoja, kad nusipirko visa salę.  Malasi, šnekasi, naudojasi telefonais…

Šiandien visi pikti, darbo kaip niekad daug. Aš skubu.  Iššoku iš darbinių rūbų. Lekius pas JĮ. Manęs jau laukia, pakšteli į žandą ir dabar jau JIS skuba, nes vėluojame į filmą. Ta pačia akimirką atsipalaiduoju ir tiesiog mėgaujuosi vakaru. Grįžtam vėlai. Vakariniai grožio ritualai, gerokai per didelė jo maikė ir įsitaisau jau gerai pažystamoje kairėje lovos pusėje. Sugulę dar kurį laiką šnekučiuojamės apie tai kaip diena praėjo ir  ką ketiname ryt veikti. Užtenka tik prisiglaust , patogiau įsitaisyt jo glėbyje ir nugrimzdu   į miegą.

Rodyk draugams

Šypsena Sau.

2017-10-15

Aš vis bandau išssiaiškinti ką aš JAM jaučiu. Mes vis susitinkam atsigeriam kavos, kelis kartus apsilankymas pas JĮ baigėsi seksu. Atrodo prisiglaudi ramu, gera, bet kažkas ne taip kažko trūksta, atrodo ta gija kuri jungė mus, ėmė ir nutrūko. Ar tai atkuriama? Ar verta bebandyt atkurti ta giją, jos nekaltumą? Ne, jis man nemelavo,neapgaudinėjo, manimi rūpindavosi. Aš kaip inkstas taukuose buvau.  Palikus JĮ taip liūdna viduj palieka, taip negera, bet tuo pačiu jaučiu kažkokią nepaaiškinamą ramybę, kuria man suteikia buvimas su savimi. Bet sako reikia laikui duoti laiko ir jis viską sutvarkys, sudėlios į vietas.

Lauke pasikutiniai saulės spinduliai.  Pasukau link bažnyčios. Suspaudžia  širdy vos peržiangus slenkstį. Leidžiu sau verkt, paversdama skausmą ašaromis. Nežinau kiek laiko praleidau taip raudodama, pasirodė kunigas, ruošdamasis vakarinėm pamaldoms. Aš likau, nors norėjosi bėkt iš ten, aš nesu pamaldi, bet tikiu tuo „kažkuom“  tikiu ta ramybe kuria suteikia bažnyčios. Mažos pilys, šventovės išmargintos pačiomis keisčiausiomis freskomis, nuspalvintomis skulptūromis, klūpinčiomis ir atgailaujančios už tai, kad buvo tik žmonės;  Užburia ta akimirka kai vieni kitiems linki Ramybės, kuklios šypsenos ir nuoširdžios akys iš tiesų linkinčios surasti ramybę;  Vienas po kito Dievo avinėliai slenka link šventojo Gralio išganymo už nuodėmes, o gal dėl to, kad taip reikia. Aš šypsausi, nes viduj iš ties labai gera ir ramu.   Nesvarbu merkiantis kiaurai lietus, vėjas išraikęs plaukus  ir nugairinęs veidą.

Aš šypsausi, tik šį kartą Sau, Nara.

Rodyk draugams

Pradžia Tau

2017-09-28

Seniai jau nekylu su žadintuvu. Absurdas kam jie reikalingi, sukelia tik papildomo streso.  Išvaikau savo ištikimiausius sugulovus, noriu rytą pradėti viena.  Nušlepsiu iki virtuvės užsikaist virdulio, negaliu pakęst to jausmo kai kojos atšąla vien palietus „linoliaumą“, o šlepečių ieškot būnu per daug tingi ir pikta. Apsisukus patraukiu iki vonios.  O, matau nuostabia jauną moterį, šiek tiek ne formoj. Pajuodę paakiai išduodantys kelias bemiegias naktis, ne ne tikrai juose nedalyvavo nei vienas vyras, nors jau gal būtų pats laikas prasiblaškyt … Bendras vaizdas ne toks blogas, nusiskalbę ryžtelėję plaukai, kiekvieną rytą prašantys vizito pas kirpėją, rausvi naktiniai su neaiškiu vaikišku paveikslėliu, niekda per daug ir nesigilinau kas ten pavaizduota. Hmm.. Triušiuko galva su indėno plunksnų skrėbėkę… Bet akys vis dar blizga nuo pasitenkinimo savimi.

Girdžiu, kad jau virdulys triukšmauja, gįžus į virtuvę spėju susierzint dėl sąlančių pėdų. Kava visada viską ištaiso, o jeigu ne, tiesiog buvo per mažai kavos. Mėgstu lėtus rytus, kai nereikia niekur skubėt. Nusprendžiau, kad šiandien visos pramogos bus namie, nekelsiu kojos iš jų, nekelsiu telefono ragelio ir neatsakinėsiu į elektroninius laiškus. Virtuvei neišvengiamai pasitiko  keturios alkanos akys su priekaištais ir tik jiems vieniem suprantamais.  Išsitraukiu aukščiausios rūšies „ šlapenkės“ , pagriebiau pirma pasitaikiusę parduotuvei, jie neišrankūs, tai kaip koks rytinis jų ritualas. Pirma namų Šeimininkei, stamboka katė, pilkšva padūkėlė, nors jau garbaus amžiaus, o kas lieka - mažam ėdrūnui, kuris kaip siurblys susiurbia mažus gabalėlius išsimėčiusius aplink dubenėli.  Supratęs, kad čia viskas ką gaus, nutipena atgal į lova. Liekam dvi damos pusryčiaut.

Įdienojus, aš vis dar nieko nenoriu daryt, nekyla rankos niekam. Jaučiu vidinę tuštumą. Paskutiniu metu man kažkas darosi.  Jaučiuosi vis dažniau liūdna, vis labiau nesu savimi patenkinta, vis labiau erzina, kad tenka apsimet tuo kuom nesu. Gal bijau, kad žmonės manęs nepriims, tikros manęs?  Ech prisileidžiu karštą vonia,  tiesiog pasimėgausiu laiku sau.

Daug minčių galvoje, bet viena ypatingai užkabino. Aš noriu save apnuogint, ne ne ne kūną, o sielą, galbūt tai padės išsivaduot iš savotiško letargo miego ir sujunkti tas dvi asmenybes manyje, bepaliovos kovojančias, į vieną.  Niekada neturėjau šalia žmogaus tokio kuris išlausytų, nesmertų - savo nuodėmklausio.

Laiškai skirti sau ir Tau Nara,  apsinuoginsiu prieš save ir Tave Nara,  mano nuodėmklausę.

Rodyk draugams