BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įrašų tematika ‘meilė’

Arbata.

2018-04-07

Labiausiai erzina tai, kad aš Jį įsimylėjau. Žinau, kad šią naktį JIS buvo ne vienas.. ir šį rytą ruošė pusryčius jai… O man šypsosis ir glaus sakydamas, kad ne… Kartais, tiksliau man atrodo, kad jau nuolat,  ant mano  kaktos puikuojasi užrašas “durnelė”.

Bet turbūt kitaip nemoku, tik save skaudint. Nieko aš jam negaliu pasiūlyt, o Jis man. JIS nebus ištikimas, tokie vyrai nesikeičia, netikiu tuo nuoširdžiai… Naivu būtų tikėtis iš 36 metų vyro ištikimybės… Subtilus flirtavimas su kita gal ir nieko, bet atviras.. O aš kai šunelis, spardyk, mušk vis tiek grįšiu. Negaliu pasiūlyti normalių santykių, nes aš liksiu įskaudinta, man skaudės, o dar vienos išdavystės aš jau nepakelsiu. Nors pati pasirinkau, pati pasiūliau susirast ar atnaujint ryšius su kitomis moteris. “Durnelė”

Viskas kaip įprastai susitikom, nuėjome į kiną, laikas kartu nepraiilgo; pasikrizendami grįžom į mašiną aptardami filmo siužetą, grįžom namo, arbata, pokalbis apie viską ir nieko ir kelionė į lova. Ir tada švelnios glamonės ir… NE. Nusisukau į kitą pusę, JIS nieko nesakęs tiesiog prisiglaudė. Susitraukus užmigau. Rytas… vėl.. NE… tada dar kartą tik atkakliau… Jau atsitraukus drebančiu balsu NE.

-kokia kalba dar pasakyt, kad ne?

- visom. ( nusisuko į kitą pusę)

Reikėjo į darbą. Išlipau iš lovos greitai susiruošiau ir moviau pro duris. Buvau išsigandus. Neišlydėjo.

Nuo to karto pas JĮ namuose lankiausi tik vieną kartą. Bijojau, suprantu, kad jis fiziškai stipresnis ir jei tik panorėtų galėtų gaut mano kūną.

Vengiau. Bet trūko to bendravimo, trūko tų pasikrizenimų. Apsikroviau darbais, sukausi kaip voverė rate… Ir prieš pora dienų susirgau, temperatūra, kosulys, nugaros skausmas… po apsilankymo poliklinikoje, užsukau pas JĮ. Prisiglaudžiau, taip viduj ramu ir gera pasidarė, leidau sau pasimėgaut bent trumpai tuo artumu. Priglaudęs glostė, mano degančia kaktą.. Norėjosi sielą parduot, kad tik nesiliautų; Susiruošė į sporto salę, nusileidom kartu į apačią, apkabino, pabučiavo į kaktą ir liepė drožt į mašiną, greičiau namo ir į lovą.

Rūpinasi mano sveikata, teiraujasi kaip aš.

Po 15 valandų tylos.

” Labas rytas, maze, kaip šį rytą jautiesi? “

Skauda kažkur giliai krūtinėje. Tas žinojimas ir JO nutylėjimas.

Kur dingo mano savivertė ? Arbatos puodelis kažin ar ją sugražins, bet bent paguos ir įkvėps gyvybės. Šį rytą.

Rodyk draugams

Rytas kitur.

2017-10-22

Praėjo jau dvi savaitės kaip diena iš dienos geriam arbatą, kartu sportuojam, nebent jam reikia į budėjimą, tuomet tą parą nesimatom. Paskutinį kartą, jo paskutinį budėjmą, nežinau kas su manim vykt pradėjo. Pradėjau ilgėtis jo ,balso, įdomių pasakojimų, jo prisilietimų, o ypatingai tos ramybės kuri aplanko būnant kartu. Kaip žaltys sugundęs Ievą, tai ir JIS gundė, kad likčiau nakčiai. Ieškojau kaip išsisuskti, nežinau kaip elgtis ryte, atrodo aš ne tokia mergina… O po velniais kokia? Aš jau nebežinau, ta ramybė mane paverčia į besiglaustantį katiną, kuriam patinka būt glostomam ir pačiam glaustytis. Aprimstu. Galva tuščia. Man tai nebūdinga visada minčių begalė, atrodo niekada neatsipalaiduoju.

Sugundė. Įspraudė į kampą. Pasportavus, grįžau namo, susirinkau kelis reikalingus daiktelius, pažadėjau sugulovams, kad ryt grįšiu kaip įmanoma greičiau. Sustojau prie JO namo. Po velniais ką aš darau, įbrisiu dar giliau… pameditavus kelias minutes, neskubėdama nuėjau į laiptine, velniškai norėjosi parūkyt. Nerūkiau. Atsidaro durys, beišypsantis jau gerai pažįstamas veidas, tik burnoje dantų šepetėlis. Nusivaipęs, grįžta atgal į vonia. Nusirengiu, kol šukuojuosi garbanas, jis baigia susitvarkyti vonioje , priėjęs apglėbia iš nugaros. Užplūsta ramybė susimaišius su vis dar nepažabota aistra. Įsitaisom ant sofos, įsijungia mano katino režimas, prisiglaudžiu. Rodo kažką nereikšmingo per televizorių, šnekučiuojames. Ryt anksti man keltis, tad nutariam ilgai nelaukus traukti į lovą. Padeda nusirenkt. Įsitaisau kairiame lovos krašte. Prisiglaudžiu, pradedam glamžytis. Beregint praeina kelios valandos. Puse tryjų.

Rytas. Nubundu nepadoriai anksti. Galva dūzgia, minčių begalė, šalia miega JIS. Šeštą ryto ir egzistencialistiniai klausimai galvoj. Kas aš, ką aš čia veikiu, kas tas vyras šalia? Pasimuisto, o aš vietoj to, kad atsitraukčiau prisiglaudžiu dar arčiau. JO ranka apglėbia ir raminančiai glosto nugarą. Nurimstu.

Pusryčius gamina JIS, kol susitvarkau vonioje, dar pabumba, kodėl dantis valausi prieš pusryčius. Sujuokina. Pusryčiaujam, kava siaubinga, bet pagalvojus likt be kavos ar gert tas durpes, pasirenku antrą varianta. Atvešiu normalios kavos. Susirenku savo daiktelius, pasiglaustom kaip du katinai prie durų ir lekiu į mašiną.

Užlėkiau į parduotuve, prieš sportą noriu kavos, tik šį kartą tokios, kad nesukeltu šleikštulio geriant. Tas pats namas, ta pati laiptinė. Tik kitokia aš.

Ko kas jei įsimylėsiu? O gal jau?

Rodyk draugams

Nauja pažintis

2017-10-16

Pažintis užsimezgusi labai keistai. Norėjau paįvairinti nykius vakarus,  paklausiau draugės pasiūlymo užsiregistruot į vieną iš tų banalių pažinčių svetainių. Užsiregistravau. Parašė vyriškis, vyresnis.  Bet vis dar žavus. Mes jau buvom susitikę, prie gydytojo kabineto;  Ištryniau anketą, aš nemoku taip bendraut ir nesuprantu kaip žmonės taip gali, tiesiog nesuprantu; Tačiau butent su Juo apsikeitem kontaktais. Susitikom, patiko.  Atsipalaidavęs, ramus,  konkretus. Pasivaikščiojom, palydėjo mane iki mašinos. Pakštelėjo į žandą ir apkabino. Likau sumišus, nežinau aš nepratus ir siaubingai pasiuntu kai bando įsiveržti į mano asmeninę erdvę,  šitaip tiesiog  be jokių ar galiu, ar galėčiau, be jokių įspėjimų.  Bet traukė ta ramybė, sužadino smalsumą.

Nebeesu naivi. Vis kvietė arbatos. Buvo tikrai sunki diena, buvau pavargusi, ne fiziškai, bet emociškai. Kai apsivelki baltą chalatą, automatiškai save įpareigoji ir įsisegti šypseną. Jaučiausi  išsunkta. Priimiau kvietimą arbatai. Užšokau į parduotuvę sausainių, pagalvojau nemandagu tuščiom važiuoti. Šiaip ne taip suradau tą nelemtą namą. Pasitiko maloni senolė su šuniu, jos smalsi šypsena ir mano nuleistos akys… Užkopiau į viršutinį aukšta. Durys prasivėrė. Šūdas, nežinau kaip elgtis, žiūri šypsosi, o aš tegaliu apsimest, kad nesu sumišus. Užkaičia arbatos, bereikšmės temos. Užplūsta keistas noras išdėt viską, kas ant širdies, viską kas sunervino, kas nuvylė , viską apie savo darbą apie tai kaip jaučiuosi… Jis klauso, laikau padorų atstumą, kažkaip nepatogu vis gi tik kartą matėmės. Netikėtai sukeldama ne menką samyšį mano galvoje Jo ranka nuslysta man ant sprando ir pradeda masažuot. Aš neatsitraukiu, tik toliau lieju tulžį ant viso pasaulio, apsimesdama, kad tai niekis ir tai manęs netrigdo.  Jo ranka ant mano sprando maloniai masažuoja reikalaudama atsipalaiduot. Pradedu mėgautis, velniop visą savitvardą ir kuklumą, žinau dėl ko aš čia esu,  leidžiu ramybei užvaldyt visa kūną.  Dar kelios bereikšmės temos, apie augalus, suvenyrus iš kelionės ir akmenines taureles. Pasiūlo įsitaisyt patogiau, miegamajame. Taip, aš atsiduriu miegajame ant lovos.  Jo rankos jau gerokai dąsiau masažuoja mano nugarą. Toliau atvirauju, apie tą nelemtą užpuolimą, apie tai kas mane velniškai gązdina. Aplink ausis pradeda sukt lūpomis, klausemi bučiniai į pečius, rankos vis atkakliau bando susipažint su naujomis teritorijomis.

O va čia kažkas pasikeitė. Nežinau, pasidaviau tam gundymui, tai ramybei, jaučiausi išsivadavus iš tų pančių, pagaliau supratau ką jaučiu JAM. Viskas baigta, aš nebegrįšiu, nebenoriu grįžti.

Nei liūdėsio, nei gailesčio, nei gėdos, tik ramybė. Dar kelias valandas guliu prisiglaudus, atviraujam. Aš apie savo nenusisekusius santykius, kuriuos galutinai pasmerkiau ka tik, atsidūrus kito vyro lovoje, Jis apie darbą ir nuotykius, keliones.

Atsisveikinam. Apsikabinam. Grįžus palendu po dušu, kunas lengvai vis dar virpa. Ryt anksti keltis, susisuku į kaldrą ir nugrimzdu į miegą.

Rodyk draugams

Ogis ir tarakonai.

2017-09-29

Rytas neprasidėjo lygiai taip pat, nuo pusryčiavimo tryse, bei mano niurzgėjimo dėl šalančių pėdų. Šiandien man laisvadienis, norėjosi jį išnaudoti kaip nors ypatingai. Atvažiavau į ąžuolų slėnį,  pasilepint paskutiniais saulės spinduliais  ir pasimėgaut vienatve,  padaryt keliatą darbų kurie jau spaudžia, bet vis per savo nenorą atidėlioju.

Prieš kelias dienas buvau susistikus su buvusiu grupioku, na grupiokiais mes buvo neilgai, nes mečiau ta prakeiktą specialybę kuri nenešė jokios naudos, bet vistiek likom draugais. Matėmės maždaug prieš 8 mėnesius, jis susirado draugę, todėl natūralu, kad pamiršo draugus. Iš pasakojimų apie tą merginą susidariau įspūdį -  na ji buvo kitokia, sakė jai depresija ir jis pavargo nuo jos nesamonių, isterijų bereikšmių pavydo scenų, o  ir iš nuotraukų, kiek mačiau, nebuvo labai graži. Prisiminiau ir savo santykius…

Jau buvau kartą įsimylėjus -  gražiausia kiemo berniuką, blondinuka, aukštą, kūdutį kaip nendrė ir su plačia špsena, tai buvo visai nekalta pirmoji meilė ji buvo tyra, nes mes buvom dar vaikai, bet viskas baigėsi tragiškai, jis mirė.

Man buvo vos devyniolika, kada rimtai pradėjau kreipti dėmesį į vyro rodomą dėmesį.Jis buvo mano bendradarbis, na žinot kikenimai, kavos pagėrimai iki vėlumos, nekalti bučinukai, jėzau jis tikrai nemokėjo bučiuotis.. na Bet man jis patiko, lyg ir. Turbūt dėl to, kad tai buvo išvis pirmas vyras rodęs man dėmesį. Buvau dar nesugadinta. Po pusmečio visų kikenimų ir kavos pagėrinėjimų, mes apsigyvenom kartu. Buvo smagu, nauji namai, savarankiškas gyvenimas, na žinot kaip tuose romanuose, tikėjau, kad jis vienintelis man skirtas.  Viskas klostėsi kaip ir neblogai, kol neusžinojau, kad susitikinėja TIK su drauge, aišku aš buvau nieko prieš na , nes tik draugė. Tačiau rožiniai akiniai atliko savo darbą. Jis ją dulkino visur, mano lovoj, ant mano darbinio stalo, veikiausiai ir mano darbo vietoj. Kai tai sužinojau aš nekėliau per didelių scenų. Pamenu ta vakarą, kai pasakiau, kad daugiau tai nebegali tęstis ir mes turim viską pabaigt. Žinai  kaip jis pasielgė? Nusisuko į kitą puse.. Jis nešnekėjo su manim, nei žodžio man nepasakė. Išėjau lauk parūkyt. Užmigau toj pačoj lovoje šalia jo. Ryte  atsisakiau nuvežama į darbą, pati nusigavau iki jo. Po poros valandų jis man per Messengeri parašo , kad atsąlo! Gali įsivaizduot!!!!??? Per savaitę laiko tas suskis atšąlo !!!! Prieš savaitę atsiprašinėjo, sako pabandom iš naujo, viskas bus gerai ir bla bla bla. Kiek pamenu, labai daug verkiau, nes labai skaudėjo. Man melavo tuos metus gyvenant kartu, aš jaučiausi pažeminta,  manimi naudojosi tiesiog kaip kambarioke, kabino makaronus, o aš tikėjau kiekvienu žodžiu. Buvau strigus į depresija, man taip atrodė, buvau kaip vaikščiojantis zombis nieko nenorėjau.  Linkėjau, kad užsikrėstu sifiliu, gonorėja bet kuom…  Taip atsirado mano vienas iš sugulovų, mažas šunėkas, pipiras, ne jo vardas ne toks, jis jų turi daug.. kartu leidom laiką, aš atsigavau, o jis užaugo. Bet likau išbrokuota, visam laikui.

Po metų maždaug atsirado vaikinas, na nežinau tiksliau gal aš jį nuviliojau, nuo bendradarbės, bet negali nuviliot jei jis pats to nenori…  Jie skyrėsi ir man labai suspaudė širdį kai ji išrėžė apie skyrybas ir paklausus kodėl tu taip? Ji atsakė, skaudės jam, o ne man. Pamenu man tai sukėlė žiaurų pyktį. Taip neteisinga. Po kokios savaitės, Ji išdidžiai pranešė, kad išssiskyrė, aišku aš kaip geroji samarietė, žarščiau patarimus, dabar tegalėčiau jos atsiprašyt už tai,kad bandžiau patart.  Po keletos dienų aš jam parašiau, man jo buvo labai gaila, na žinot du tokie patys įskaudinti ir panašiai.. Galvojau galėsianti padėti. Mes pradėjom leist laiką, mum buvo smagu, važiuodavom kiekvieną savaitgali vis į kita miestą pasivaikščiot ar kavo atsigert. Aš turėjau labai didelių ambicijų, kas liečia su mokslu, aš norėjau būti medike. Na, o jis pajautęs pinigų skonį nenorėjo nieko. Po maždaug devynių mėnesių, na tie santykiai panašėjo į nėštumą, kai po devynių mėnesių turėjo kažkas gimt gyvas ir tyras, arba nebegyvas. Tai mum gimė negyvi santykiai. Man pabodo. Kai skyrėmės, na mes oficialiai nedraugavom, tiesiog susitikinėjom ir mėgavomės seksu, jis pasakė, kad mane myli, aš atsakiau kažką panašaus, nežinau manau, aš jo  nemylėjau, bet man budavo gera su juo, tiesiog smagu.  Mes pasukom skirtingais keliais, na mano iniciatyva, bet jis nepanoro likt draugais. Dabar turi draugę, bet vistiek malonu žinot, kad aš už ją gražesnė.

Kai skyriausiu su NR2. vaikinu, jau tuo metu veržėsi į mano gyvenimą JIS  . Aukštas, blondinukas su kerinčia šypsena ir labai gražiom rankom. Aš jį pamilau. Iš tikro. Mes susitikom Naujųjų metų vakarą. Net kai būdavau atvargus visą darbo dieną, norėjau su juo susitikt, prisiglaust, pabučiuot tas minkštas lūpas, kurios kiek vieną kartą skaigindavo. Po maždaug poros mėnesių susitikinėjimo leidausi į avantiūrą, norėjosi daugia nei tik bučinių ar pasiglamžymų mašinoje,  mes išvažiavom savaitgaliui į kurortą. Manau nereiki pasakot kas ten vyko, bet buvo gera ir nesinorėjo skirtis. Po maždaug metų, mes apsigyvenom kartu. Viskas buvo kitaip nei pirmą kartą. Nesakau, kad nebijojau , labai net tiesa pasakius, bet maniau, kad tai buvo teisinga. Ligos, remontai, negandos, nauji darbai, skaudžios netektys, pirmos Kalėdos kartu, gimtadienio staigmenos, draugų vestuvės… Ir kažkas nutiko, pasaka baigėsi. Pradėjom nesutarti, pradėjom kasti vienas kitam, taikėmės ir vėl skyrėmės… Galiausiai priimėm kartu sprendima. Aš išsikraustau. Grįžau pas savo du ištikimiausius sugulovus.

Rodyk draugams

Pradžia Tau

2017-09-28

Seniai jau nekylu su žadintuvu. Absurdas kam jie reikalingi, sukelia tik papildomo streso.  Išvaikau savo ištikimiausius sugulovus, noriu rytą pradėti viena.  Nušlepsiu iki virtuvės užsikaist virdulio, negaliu pakęst to jausmo kai kojos atšąla vien palietus „linoliaumą“, o šlepečių ieškot būnu per daug tingi ir pikta. Apsisukus patraukiu iki vonios.  O, matau nuostabia jauną moterį, šiek tiek ne formoj. Pajuodę paakiai išduodantys kelias bemiegias naktis, ne ne tikrai juose nedalyvavo nei vienas vyras, nors jau gal būtų pats laikas prasiblaškyt … Bendras vaizdas ne toks blogas, nusiskalbę ryžtelėję plaukai, kiekvieną rytą prašantys vizito pas kirpėją, rausvi naktiniai su neaiškiu vaikišku paveikslėliu, niekda per daug ir nesigilinau kas ten pavaizduota. Hmm.. Triušiuko galva su indėno plunksnų skrėbėkę… Bet akys vis dar blizga nuo pasitenkinimo savimi.

Girdžiu, kad jau virdulys triukšmauja, gįžus į virtuvę spėju susierzint dėl sąlančių pėdų. Kava visada viską ištaiso, o jeigu ne, tiesiog buvo per mažai kavos. Mėgstu lėtus rytus, kai nereikia niekur skubėt. Nusprendžiau, kad šiandien visos pramogos bus namie, nekelsiu kojos iš jų, nekelsiu telefono ragelio ir neatsakinėsiu į elektroninius laiškus. Virtuvei neišvengiamai pasitiko  keturios alkanos akys su priekaištais ir tik jiems vieniem suprantamais.  Išsitraukiu aukščiausios rūšies „ šlapenkės“ , pagriebiau pirma pasitaikiusę parduotuvei, jie neišrankūs, tai kaip koks rytinis jų ritualas. Pirma namų Šeimininkei, stamboka katė, pilkšva padūkėlė, nors jau garbaus amžiaus, o kas lieka - mažam ėdrūnui, kuris kaip siurblys susiurbia mažus gabalėlius išsimėčiusius aplink dubenėli.  Supratęs, kad čia viskas ką gaus, nutipena atgal į lova. Liekam dvi damos pusryčiaut.

Įdienojus, aš vis dar nieko nenoriu daryt, nekyla rankos niekam. Jaučiu vidinę tuštumą. Paskutiniu metu man kažkas darosi.  Jaučiuosi vis dažniau liūdna, vis labiau nesu savimi patenkinta, vis labiau erzina, kad tenka apsimet tuo kuom nesu. Gal bijau, kad žmonės manęs nepriims, tikros manęs?  Ech prisileidžiu karštą vonia,  tiesiog pasimėgausiu laiku sau.

Daug minčių galvoje, bet viena ypatingai užkabino. Aš noriu save apnuogint, ne ne ne kūną, o sielą, galbūt tai padės išsivaduot iš savotiško letargo miego ir sujunkti tas dvi asmenybes manyje, bepaliovos kovojančias, į vieną.  Niekada neturėjau šalia žmogaus tokio kuris išlausytų, nesmertų - savo nuodėmklausio.

Laiškai skirti sau ir Tau Nara,  apsinuoginsiu prieš save ir Tave Nara,  mano nuodėmklausę.

Rodyk draugams