BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įrašų tematika ‘liūdesys’

Arbata.

2018-04-07

Labiausiai erzina tai, kad aš Jį įsimylėjau. Žinau, kad šią naktį JIS buvo ne vienas.. ir šį rytą ruošė pusryčius jai… O man šypsosis ir glaus sakydamas, kad ne… Kartais, tiksliau man atrodo, kad jau nuolat,  ant mano  kaktos puikuojasi užrašas “durnelė”.

Bet turbūt kitaip nemoku, tik save skaudint. Nieko aš jam negaliu pasiūlyt, o Jis man. JIS nebus ištikimas, tokie vyrai nesikeičia, netikiu tuo nuoširdžiai… Naivu būtų tikėtis iš 36 metų vyro ištikimybės… Subtilus flirtavimas su kita gal ir nieko, bet atviras.. O aš kai šunelis, spardyk, mušk vis tiek grįšiu. Negaliu pasiūlyti normalių santykių, nes aš liksiu įskaudinta, man skaudės, o dar vienos išdavystės aš jau nepakelsiu. Nors pati pasirinkau, pati pasiūliau susirast ar atnaujint ryšius su kitomis moteris. “Durnelė”

Viskas kaip įprastai susitikom, nuėjome į kiną, laikas kartu nepraiilgo; pasikrizendami grįžom į mašiną aptardami filmo siužetą, grįžom namo, arbata, pokalbis apie viską ir nieko ir kelionė į lova. Ir tada švelnios glamonės ir… NE. Nusisukau į kitą pusę, JIS nieko nesakęs tiesiog prisiglaudė. Susitraukus užmigau. Rytas… vėl.. NE… tada dar kartą tik atkakliau… Jau atsitraukus drebančiu balsu NE.

-kokia kalba dar pasakyt, kad ne?

- visom. ( nusisuko į kitą pusę)

Reikėjo į darbą. Išlipau iš lovos greitai susiruošiau ir moviau pro duris. Buvau išsigandus. Neišlydėjo.

Nuo to karto pas JĮ namuose lankiausi tik vieną kartą. Bijojau, suprantu, kad jis fiziškai stipresnis ir jei tik panorėtų galėtų gaut mano kūną.

Vengiau. Bet trūko to bendravimo, trūko tų pasikrizenimų. Apsikroviau darbais, sukausi kaip voverė rate… Ir prieš pora dienų susirgau, temperatūra, kosulys, nugaros skausmas… po apsilankymo poliklinikoje, užsukau pas JĮ. Prisiglaudžiau, taip viduj ramu ir gera pasidarė, leidau sau pasimėgaut bent trumpai tuo artumu. Priglaudęs glostė, mano degančia kaktą.. Norėjosi sielą parduot, kad tik nesiliautų; Susiruošė į sporto salę, nusileidom kartu į apačią, apkabino, pabučiavo į kaktą ir liepė drožt į mašiną, greičiau namo ir į lovą.

Rūpinasi mano sveikata, teiraujasi kaip aš.

Po 15 valandų tylos.

” Labas rytas, maze, kaip šį rytą jautiesi? “

Skauda kažkur giliai krūtinėje. Tas žinojimas ir JO nutylėjimas.

Kur dingo mano savivertė ? Arbatos puodelis kažin ar ją sugražins, bet bent paguos ir įkvėps gyvybės. Šį rytą.

Rodyk draugams

va taip va.

2018-01-21

Ilgai nerašiau. Nebuvo noro. O gal kaip voverė rate įsisukau. Naujas darbas, namai, mokslai, draugas. Ir viskas ratu… pasiruošimas šventėm.. masės žmoniu šturmuoja parduotuves, ieškodami nereikšmingų niekučių artimiems ar tiesiog iš pareigos. Darbe su kolegomis taip pat nusprendėme pasidaryti mažą šventę, keistis pigiais niekučiais. Nepatinka pirkti kažką tiesiog, nuprendžiau pati padarti apyrankę, nieko prašmatnaus, tačiau rankų darbo.

Vakare padengtas kūčių stalas, tradicijos, pora vyno taurių ir kietas miegas, ne visai, knarkianti giminaitė nubudino ryte ir tik iš pagarbos jos amžiui, nepasinaudojau pagalve. Rytas šurmulys ir dovanos, skaudanti galva ir puodelis kavos.

Ir socialiniuose tinkluose, randu savo buvusio nuotrauką su nauju „beibiu“. Atrodo nebuvo meilės, turbūt, aš nežinau sukelė pykti vidini. Visą tą dieną susirašinejom, pasveikinom vienas kitą su šventėmis.  Ir še tau, šitas suskis, su nauju beibiu. Ir kaip niekur nieko šį rytą „šiandien būtu buve trys metai“. Neįsivaizduojamas pykčio priepolis.Ko tu iš manes nori? Kas tau dar negerai? Turi savo „beibi“ ko nepalieki manęs ramybei? Pamišk mane ! Tiesiog atrašiau „ Nebeskaičiuok “ hrr

Vakare gaunu žnutę: nebenoriu turėti nieko bendra, jokiu ryšių ir kontaktų.  Sukelė juoką, po to pykčio protrūkį, nes užblokavo socialineme tinkle. Rimtai? Susiradai merga su vaiku ir nežinai kas darosi?!!!  Kaip nepi*ses malalietka… Suaugia žmonės taip nesielgia..

Po to sekė apsilankymas mano darbe… Turiu įtarima, kad jaučia šiokia tokia nuoskauda…

Bet gana apie tą suskį. Ruošiausi kelionei į Islandiją.

Buvo nuostabu, viskas paskendę po sniegu, amžino įšąlo žemė.  Grįžau paiilsėjusi  nusiteikusi naujiems įšukiams, ir turbut skyrybom su nauju draugu, po teisybei mes net nedraugaujam, tik miegam kartu. Nors ir tai jau seksas retas dalykas.  Nemanau, kad man jis per senas, o gal vis gi. Metų skirtumas gana didelis.  Tačiau vis dažniau pagalvoju kaip mano tėvai reaguojų jei pristatyčiau jį: sveiki, jis beveik jūsų amžiau… tas tie trylika metų, vanduo gi…

Bandau įsivaizduot jų reakciją, ypatingai tėčio… Nesu iš tų kur rūpi kitų nuomonė, tačiau tėvų nuomonė ir pripažinimas mano partnerio man svarbu. Vis dar svarstau kaip elgtis, bijau pasakyt, kad jau gana pažaidėm ir užteks. Nenoriu jo skaudinti.

Tai tiek Nara.

Rodyk draugams

Nežinau.

2017-11-14

Vis pasakoju apie tai ką veikiam mes. Mažytes nuotrupas. Aišku būta ir nesusikalbėjimų. Dieną prieš, įvykomažas nesusipratimas -  mano kūno protestas. Skausmas. Mano baimė. Mano baimė, kad būsiu nesuprasta. Tą vakarą „dėjau“ į kojas su savo skausmu. Pykau ant savęs savo kūno. Susileidau nuskausminamųjų ir tiesiog niekam nieko neaiškinus ėjau miegot. Ryte atsikėliau sumautos nuotaikos, pykau ant bala žino ko. Savęs, pasaulio, vyro kurį įsimylėjau.  Baimė ir liūdesys be entuziazmo.

Bet paskutinėm dienom vis labiau pradedu gilintis į save. Atrodo kai buvom vaikai, buvo viskas lengviau. Na, kad ir mokyklos laikais, visi viską nuspresdavo už tave. Kada kelsiesi, kokia pamoka, ką valgysi. Jokių rūpesčių tik keletas pareigų, kurios kartais atrodydavo neįveikiamos. Kad dabar tas kelias pareigas; Dabartis kitokia, pareigų milijonas ir viena. Visiem kažko reikia. Bet ko man reikia? Aš nežinau.

Sugrioviau viską iki pamatų ir pradėjau išrinkinėti po vieną plytą pačius pamatus.  Atsisakiau seno gyvenimo su žmogum, na kuris man buvo brangus, bet ar mylėjau, aš nežinau. Ateities kurią kūrėm; Man Jis rupėjo ir turbūt dar rūpi, mintimis vis grįžtu į tą laiką, į tai kas buvo. Pasirinkau išeiti. Aš nebuvau laiminga;  Išėjau iš abiejų darbų. Aš nežinau. Tai buvo spontaništa tiek vienu tiek kitu atvėju. Man buvo gana. Ko? Aš nežinau.

Bet žinau, kad tai teisinga, o teisinga, nes taip norėjau.

Statysiu iš naujo. Ne smėlio pilis ir ne ant smėlio. Noriu tvirtos ir patikimos dangos. Šį kartą, pamatus liesiu atidžiau ir  tvirtesnius. Pasitikėsiu tik savim.

Nara, man liūdna, kad gyvenimas mane išbrokavo. Man liūdna, kad aš nebemoku pasitikėt žmonėmis, man liūdna, kad kiekvieną kartą, kai kažkas bando prisiartinti aš bėgu, liūdna, nes noriu būti suprasta, kai niekas nesupranta.

. Aš nesu beširdė,  nesu šalta. Tik stengiuosi išsaugoti savo nepriklausomybę ir laisvę.

Rodyk draugams

Šypsena Sau.

2017-10-15

Aš vis bandau išssiaiškinti ką aš JAM jaučiu. Mes vis susitinkam atsigeriam kavos, kelis kartus apsilankymas pas JĮ baigėsi seksu. Atrodo prisiglaudi ramu, gera, bet kažkas ne taip kažko trūksta, atrodo ta gija kuri jungė mus, ėmė ir nutrūko. Ar tai atkuriama? Ar verta bebandyt atkurti ta giją, jos nekaltumą? Ne, jis man nemelavo,neapgaudinėjo, manimi rūpindavosi. Aš kaip inkstas taukuose buvau.  Palikus JĮ taip liūdna viduj palieka, taip negera, bet tuo pačiu jaučiu kažkokią nepaaiškinamą ramybę, kuria man suteikia buvimas su savimi. Bet sako reikia laikui duoti laiko ir jis viską sutvarkys, sudėlios į vietas.

Lauke pasikutiniai saulės spinduliai.  Pasukau link bažnyčios. Suspaudžia  širdy vos peržiangus slenkstį. Leidžiu sau verkt, paversdama skausmą ašaromis. Nežinau kiek laiko praleidau taip raudodama, pasirodė kunigas, ruošdamasis vakarinėm pamaldoms. Aš likau, nors norėjosi bėkt iš ten, aš nesu pamaldi, bet tikiu tuo „kažkuom“  tikiu ta ramybe kuria suteikia bažnyčios. Mažos pilys, šventovės išmargintos pačiomis keisčiausiomis freskomis, nuspalvintomis skulptūromis, klūpinčiomis ir atgailaujančios už tai, kad buvo tik žmonės;  Užburia ta akimirka kai vieni kitiems linki Ramybės, kuklios šypsenos ir nuoširdžios akys iš tiesų linkinčios surasti ramybę;  Vienas po kito Dievo avinėliai slenka link šventojo Gralio išganymo už nuodėmes, o gal dėl to, kad taip reikia. Aš šypsausi, nes viduj iš ties labai gera ir ramu.   Nesvarbu merkiantis kiaurai lietus, vėjas išraikęs plaukus  ir nugairinęs veidą.

Aš šypsausi, tik šį kartą Sau, Nara.

Rodyk draugams