BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ogis ir tarakonai.

Rytas neprasidėjo lygiai taip pat, nuo pusryčiavimo tryse, bei mano niurzgėjimo dėl šalančių pėdų. Šiandien man laisvadienis, norėjosi jį išnaudoti kaip nors ypatingai. Atvažiavau į ąžuolų slėnį,  pasilepint paskutiniais saulės spinduliais  ir pasimėgaut vienatve,  padaryt keliatą darbų kurie jau spaudžia, bet vis per savo nenorą atidėlioju.

Prieš kelias dienas buvau susistikus su buvusiu grupioku, na grupiokiais mes buvo neilgai, nes mečiau ta prakeiktą specialybę kuri nenešė jokios naudos, bet vistiek likom draugais. Matėmės maždaug prieš 8 mėnesius, jis susirado draugę, todėl natūralu, kad pamiršo draugus. Iš pasakojimų apie tą merginą susidariau įspūdį -  na ji buvo kitokia, sakė jai depresija ir jis pavargo nuo jos nesamonių, isterijų bereikšmių pavydo scenų, o  ir iš nuotraukų, kiek mačiau, nebuvo labai graži. Prisiminiau ir savo santykius…

Jau buvau kartą įsimylėjus -  gražiausia kiemo berniuką, blondinuka, aukštą, kūdutį kaip nendrė ir su plačia špsena, tai buvo visai nekalta pirmoji meilė ji buvo tyra, nes mes buvom dar vaikai, bet viskas baigėsi tragiškai, jis mirė.

Man buvo vos devyniolika, kada rimtai pradėjau kreipti dėmesį į vyro rodomą dėmesį.Jis buvo mano bendradarbis, na žinot kikenimai, kavos pagėrimai iki vėlumos, nekalti bučinukai, jėzau jis tikrai nemokėjo bučiuotis.. na Bet man jis patiko, lyg ir. Turbūt dėl to, kad tai buvo išvis pirmas vyras rodęs man dėmesį. Buvau dar nesugadinta. Po pusmečio visų kikenimų ir kavos pagėrinėjimų, mes apsigyvenom kartu. Buvo smagu, nauji namai, savarankiškas gyvenimas, na žinot kaip tuose romanuose, tikėjau, kad jis vienintelis man skirtas.  Viskas klostėsi kaip ir neblogai, kol neusžinojau, kad susitikinėja TIK su drauge, aišku aš buvau nieko prieš na , nes tik draugė. Tačiau rožiniai akiniai atliko savo darbą. Jis ją dulkino visur, mano lovoj, ant mano darbinio stalo, veikiausiai ir mano darbo vietoj. Kai tai sužinojau aš nekėliau per didelių scenų. Pamenu ta vakarą, kai pasakiau, kad daugiau tai nebegali tęstis ir mes turim viską pabaigt. Žinai  kaip jis pasielgė? Nusisuko į kitą puse.. Jis nešnekėjo su manim, nei žodžio man nepasakė. Išėjau lauk parūkyt. Užmigau toj pačoj lovoje šalia jo. Ryte  atsisakiau nuvežama į darbą, pati nusigavau iki jo. Po poros valandų jis man per Messengeri parašo , kad atsąlo! Gali įsivaizduot!!!!??? Per savaitę laiko tas suskis atšąlo !!!! Prieš savaitę atsiprašinėjo, sako pabandom iš naujo, viskas bus gerai ir bla bla bla. Kiek pamenu, labai daug verkiau, nes labai skaudėjo. Man melavo tuos metus gyvenant kartu, aš jaučiausi pažeminta,  manimi naudojosi tiesiog kaip kambarioke, kabino makaronus, o aš tikėjau kiekvienu žodžiu. Buvau strigus į depresija, man taip atrodė, buvau kaip vaikščiojantis zombis nieko nenorėjau.  Linkėjau, kad užsikrėstu sifiliu, gonorėja bet kuom…  Taip atsirado mano vienas iš sugulovų, mažas šunėkas, pipiras, ne jo vardas ne toks, jis jų turi daug.. kartu leidom laiką, aš atsigavau, o jis užaugo. Bet likau išbrokuota, visam laikui.

Po metų maždaug atsirado vaikinas, na nežinau tiksliau gal aš jį nuviliojau, nuo bendradarbės, bet negali nuviliot jei jis pats to nenori…  Jie skyrėsi ir man labai suspaudė širdį kai ji išrėžė apie skyrybas ir paklausus kodėl tu taip? Ji atsakė, skaudės jam, o ne man. Pamenu man tai sukėlė žiaurų pyktį. Taip neteisinga. Po kokios savaitės, Ji išdidžiai pranešė, kad išssiskyrė, aišku aš kaip geroji samarietė, žarščiau patarimus, dabar tegalėčiau jos atsiprašyt už tai,kad bandžiau patart.  Po keletos dienų aš jam parašiau, man jo buvo labai gaila, na žinot du tokie patys įskaudinti ir panašiai.. Galvojau galėsianti padėti. Mes pradėjom leist laiką, mum buvo smagu, važiuodavom kiekvieną savaitgali vis į kita miestą pasivaikščiot ar kavo atsigert. Aš turėjau labai didelių ambicijų, kas liečia su mokslu, aš norėjau būti medike. Na, o jis pajautęs pinigų skonį nenorėjo nieko. Po maždaug devynių mėnesių, na tie santykiai panašėjo į nėštumą, kai po devynių mėnesių turėjo kažkas gimt gyvas ir tyras, arba nebegyvas. Tai mum gimė negyvi santykiai. Man pabodo. Kai skyrėmės, na mes oficialiai nedraugavom, tiesiog susitikinėjom ir mėgavomės seksu, jis pasakė, kad mane myli, aš atsakiau kažką panašaus, nežinau manau, aš jo  nemylėjau, bet man budavo gera su juo, tiesiog smagu.  Mes pasukom skirtingais keliais, na mano iniciatyva, bet jis nepanoro likt draugais. Dabar turi draugę, bet vistiek malonu žinot, kad aš už ją gražesnė.

Kai skyriausiu su NR2. vaikinu, jau tuo metu veržėsi į mano gyvenimą JIS  . Aukštas, blondinukas su kerinčia šypsena ir labai gražiom rankom. Aš jį pamilau. Iš tikro. Mes susitikom Naujųjų metų vakarą. Net kai būdavau atvargus visą darbo dieną, norėjau su juo susitikt, prisiglaust, pabučiuot tas minkštas lūpas, kurios kiek vieną kartą skaigindavo. Po maždaug poros mėnesių susitikinėjimo leidausi į avantiūrą, norėjosi daugia nei tik bučinių ar pasiglamžymų mašinoje,  mes išvažiavom savaitgaliui į kurortą. Manau nereiki pasakot kas ten vyko, bet buvo gera ir nesinorėjo skirtis. Po maždaug metų, mes apsigyvenom kartu. Viskas buvo kitaip nei pirmą kartą. Nesakau, kad nebijojau , labai net tiesa pasakius, bet maniau, kad tai buvo teisinga. Ligos, remontai, negandos, nauji darbai, skaudžios netektys, pirmos Kalėdos kartu, gimtadienio staigmenos, draugų vestuvės… Ir kažkas nutiko, pasaka baigėsi. Pradėjom nesutarti, pradėjom kasti vienas kitam, taikėmės ir vėl skyrėmės… Galiausiai priimėm kartu sprendima. Aš išsikraustau. Grįžau pas savo du ištikimiausius sugulovus.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą