BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nežinau.

Vis pasakoju apie tai ką veikiam mes. Mažytes nuotrupas. Aišku būta ir nesusikalbėjimų. Dieną prieš, įvykomažas nesusipratimas -  mano kūno protestas. Skausmas. Mano baimė. Mano baimė, kad būsiu nesuprasta. Tą vakarą „dėjau“ į kojas su savo skausmu. Pykau ant savęs savo kūno. Susileidau nuskausminamųjų ir tiesiog niekam nieko neaiškinus ėjau miegot. Ryte atsikėliau sumautos nuotaikos, pykau ant bala žino ko. Savęs, pasaulio, vyro kurį įsimylėjau.  Baimė ir liūdesys be entuziazmo.

Bet paskutinėm dienom vis labiau pradedu gilintis į save. Atrodo kai buvom vaikai, buvo viskas lengviau. Na, kad ir mokyklos laikais, visi viską nuspresdavo už tave. Kada kelsiesi, kokia pamoka, ką valgysi. Jokių rūpesčių tik keletas pareigų, kurios kartais atrodydavo neįveikiamos. Kad dabar tas kelias pareigas; Dabartis kitokia, pareigų milijonas ir viena. Visiem kažko reikia. Bet ko man reikia? Aš nežinau.

Sugrioviau viską iki pamatų ir pradėjau išrinkinėti po vieną plytą pačius pamatus.  Atsisakiau seno gyvenimo su žmogum, na kuris man buvo brangus, bet ar mylėjau, aš nežinau. Ateities kurią kūrėm; Man Jis rupėjo ir turbūt dar rūpi, mintimis vis grįžtu į tą laiką, į tai kas buvo. Pasirinkau išeiti. Aš nebuvau laiminga;  Išėjau iš abiejų darbų. Aš nežinau. Tai buvo spontaništa tiek vienu tiek kitu atvėju. Man buvo gana. Ko? Aš nežinau.

Bet žinau, kad tai teisinga, o teisinga, nes taip norėjau.

Statysiu iš naujo. Ne smėlio pilis ir ne ant smėlio. Noriu tvirtos ir patikimos dangos. Šį kartą, pamatus liesiu atidžiau ir  tvirtesnius. Pasitikėsiu tik savim.

Nara, man liūdna, kad gyvenimas mane išbrokavo. Man liūdna, kad aš nebemoku pasitikėt žmonėmis, man liūdna, kad kiekvieną kartą, kai kažkas bando prisiartinti aš bėgu, liūdna, nes noriu būti suprasta, kai niekas nesupranta.

. Aš nesu beširdė,  nesu šalta. Tik stengiuosi išsaugoti savo nepriklausomybę ir laisvę.

Patiko (1)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą