BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

nes.

Nekaltas pirmas susitikimas ir puodelis kavos. Naivu tikėtis, kad kai jau susitaikai ir pripranti prie vienatvės, radi kažką tikro kas įneša į tavo gyvenimą šiek tiek chaoso. Esu laiminga. Tikrai.

Antras, trečias naktinis pasisėdėjimas nedrąsus noras prisiglausti, paliesti, bet nevalia. Aš tave pasiimsiu. Atrodo tokie paprasti žodžiai, bet tas jausmas toks svetimas. Laiptais skrendi žemyn, tave pasitinka rudos smalsios akys ir kukli šypsena. Blevyzgojimas apie bet ką. Dar vienas ilgas naktinis pasisėdėjimas. Tyla, bet tuo pačiu jauki ir pažystama.

Ir vėl skubi, nes laukia JIS. Atrodo labai rimtas tik nesuprantu kodėl… Rožės… susileidžiu, pasimetu, susigėstu… aš, man, kodėl.. vos išlementi žodžiai… Jaučiu, kad kažko mums trūksta, kažkas ne iki galo padaryti ir tas paaugliškas klausimas, noriu, kad būtum mano, pakerta viską; Dievagojausi, kad ne, man santykių nereikia, man gerai ir vienai, iš tiesų jau kurį laiką jaučiausi velniškai gerai žinodama, kad niekam nereikia atsiskaityti, nuo nieko nesi priklausoma, laiminga viena; Nesudvejojau, TAIP.  Pirmas nedrąsus bučinys, antras, trečias… kiek apdujau, nežinau ar tai tos švelnios ir atsargios lūpos kaltos ar paties situacijos netikėtumas, gėlės; galiu suskaičiuot ant vienos rankos pirštų kiek esu kartų gavus gėlių, daugiau teko dovanot nei gauti, deja; užskrieju laiptais, reikia tą grožį pamerkt, švyčiu kaip saulytė.

Keistas nejaukumas, tada abu pasijuokiam iš esamos situacijos, na mes trumpai pažystami, tačiau jau pora, na net gi oficialiai; prasitariu, kad iš trijų turėtų draugysčių, pirmą kartą manęs kažkas to paklausia, na nes viskas eigoje, susimeti skudurus ir atrodo taip turi būti, niekam net nekyla klausimų;  Na taip galbūt per greitai, bet jei ta kibirkštėlė viduje? O kodėl ne? Lyg ir abudu suaugėliai, rimti savo srities specialistai, kad ir iš visai skirtingu pasaulių tačiau elgiamės lyg paaugliukai.

Ryte pirmas dalykas prabudus, nuostabaus grožio rožių krūva, nusišypsau, per kūną nubėga šiurpuliukai, verčiuosi ant šono ir snaudžiu toliau.. Kiek nedaug reikia, kad taptum laiminga, rūpestingo, supratingo rudaakio. Atrodo tobulas sutvėrimas, rudos akys, treniruotas kūnas, džentelmeniškumas, puikus humoro jausmas ir rūpestingumas ,o aš mažas juodas kačiukas, gyvenimo skriaudžiamas ir bandantis kabintis į gyvenimą nagais, ragais… Išvaizda toli gražu iki tobulumo, per didelės akys veidui, siaurutės lūpos, apvalainas rusvas veidas, nusėtas randelių (suprask turiu alergija laktozei), darbinio ūgio mergiotė, su žalvariniais kiaušais paslėptais kišenėje ( esant būtinybei linkus demonstruot jų dydi ), kūnas panašus i darbinio jautuko, šlaunys kiek storokos, jokio liauno liemens, pora - trejetą kilogramų riebalo aplink pilvą… ir viską vainikuoja nusiskalbusių šiaudų kupeta ant galvos… Žavus gaunasi paveiksliukas…  Ir kyla klausimas ka toks tobulas vyriokas veikia su tokia keista, išsigandusia ir pasimetusia būtybe kaip aš?!

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą